Panevėžietės Audingos Besusparytės, prestižinės Pensilvanijos Whartono (JAV) verslo mokyklos magistrės, didžiausių Londono privataus kapitalo fondų „Permira“ investuotojos karjera daugeliui gali pasirodyti kaip tolima svajonė. Tačiau Audinga sako, kad daug dirbant ir nuosekliai siekiant savo tikslų įmanoma viskas. Ji savo sėkmės istorija mielai dalijasi su portalo lrytas.lt skaitytojais.
„Per pastaruosius du mėnesius tik porą dienų praleidau namie Londone. Parskridau į Angliją dėl darbinio susitikimo. Gyventi ant lagaminų įprasta mano darbe", – pokalbį pradeda Audinga.
Dar trisdešimties metų neturinti moteris jau buvojo visuose žemynuose, ir Antarktidoje, spėjo paspausti ranką tokiems verslo rykliams kaip Warrenas Buffetas.
„Aš esu investuotoja. Mano darbas – rasti ir nupirkti kompaniją, ją prižiūrėti, per penkerius metus patrigubinti mūsų investicijos vertę ir tada sėkmingai parduoti.
Šis darbas nepaprastai įdomus – turi žinoti, kas vyksta įvairiose rinkose, kokios tendencijos, turi suprasti finansus, gebėti dirbti komandoje, taip pat išmanyti teisės dalykus, sėkmingai vesti derybas.
Tai ir sudėtingas darbas, jame nuolat mokaisi, nes kiekviena kompanija ir industrija yra skirtinga", - pasakojo lietuvė.
– Ar tiesa, kad tu – vienintelė moteris, dirbanti šį darbą?
– Savo įmonėje aš atsakinga už finansų institucijas – tai bankai, draudimo, turto valdymo įmonės, ir šiame sektoriuje esu vienintelė moteris. Apskritai investavimo industrijoje moterų labai mažai.
Yra tekę lankytis Pakistane ir derėtis dėl vietos banko pirkimo – ten sėdėjau susitikime su dešimčia vyrų. Po kelių valandų paklausiau, kur yra moterų tualetas, ir jie labai sutriko. Skambino į kitus pastato aukštus ir ieškojo moterų, kurios padėtų rasti tualetą ir pasakytų durų kodą, nes tame banke moterų tualetai apsaugoti durų kodais.
Pasirodo, aš buvau vienintelė moteris, su kuria jiems yra tekę turėti verslo reikalų. Net ir kitose šalyse dažnai būna, kad susėda dvidešimt vyresnio amžiaus vyrų ir aš, viena jauna mergina iš Rytų Europos.
Bet jeigu protingai šneki – nejauti skirtumo, kad esi moteris. Man patinka investavimas, noriu būti gera specialistė ir negalvoju apie tai, kad šioje industrijoje dominuoja vyrai.
– Koks didžiausias tavo pasiekimas darbe?
– Sėkmingiausias mano projektas – draudimo bendrovės pardavimas. Jo kulminacija buvo tokia, kad visa mūsų komanda vyko į Londono akcijų biržą ir pradėjo tos dienos prekybą akcijomis.
Tai – sena tradicija, kai įmonės, kurios akcijomis pradedama prekiauti, atstovai atidaro akcijų biržą.
– Kaip atsidūrei Londone?
– Dar mokykloje turėjau labai daug veiklos, buvau jaunimo sąjungų narė. Devyniolikos metų pradėjau dirbti Jogailos Morkūno renginių agentūroje. Paskutinius dvejus studijų Vilniaus universitete metus dirbau konsultacijų kompanijoje „Ernst & Young“, o baigusi universitetą gavau darbo siūlymą mažame investicijų fonde Londone. Darbas buvo labai įdomus, panašus kaip dabar – rasti besivystančias rinkas ir į jas investuoti.
Tad daug keliavau, pamačiau pasaulio ir labai praplėčiau akiratį. Supratau, kad man labai patinka investuoti ir noriu ilgalaikės karjeros šioje srityje. Tačiau supratau ir tai, kad jeigu noriu sėkmingos ateities, turiu mokytis iš geriausių. Užsibrėžiau tikslą patekti į vieną iš didžiausių ir geriausių investicijų firmų.
Toliau buvo aišku, ką daryti. Labai daug stengiausi, kad įstočiau į Whartoną, o įstojusi patobulinau žinias ir užmezgiau ryšių su savo srities profesionalais iš viso pasaulio.
– Kas tau labiausiai padėjo siekiant karjeros?
– Manau, svarbiausia yra užsidegimas, smalsumas, pasiryžimas sunkiai dirbti ir atkaklumas. Pastebėjau, kad pasiseka nebūtinai tiems, kurie patys protingiausi ir talentingiausi, o tiems, kurie turi tvirtą charakterį, ryžto, nepasiduoda ir eina į priekį, susidūrę su sunkumais.
Taip pat svarbu nuolat plėsti akiratį ir nenustoti mokytis. Tam nebūtina važiuoti į geriausią Amerikos mokyklą ar į ekspediciją Antarktidoje, nors ir ten, ir ten buvau. Aplinkui pilna turiningos veiklos norintiems mokytis.
Vienas lemtingiausių ir svarbiausių mano sprendimų anksti mokykloje buvo įsitraukti į debatų veiklą. Atrodo, paprastas moksleivių žaidimas, bet per laiką pamačiau, kiek jis man atvėrė durų. Pavyzdžiui, puikiai išmokau anglų kalbą, dirbti komandoje, derėtis, greitai reaguoti į kitų išsakytas mintis.
Kiekvieną dieną darbe, prieš priimdama sprendimą, pasveriu argumentus už ir prieš – to išmokau debatuose. Be to, geriausi mano draugai Lietuvoje yra tie, su kuriais, būdami moksleiviai, lankėme debatų klubą.
Tiems, kurie nežino, apie ką kalbu, primenu, kad balandžio 23–29 d. Lietuvoje vyks Pasaulio individualių debatų ir oratorinio meno čempionatas. Kviečiu visus nueiti ir pažiūrėti, susipažinti su debatais ir pamatyti šviesiausius moksleivius iš visų pasaulio kampelių.
– Daugelis žmonių renkasi daug paprastesnį gyvenimą, dažnai patingi. Iš kur tokia stipri tavo motyvacija, tiek energijos? Kas veda į priekį?
– Paauglystėje tai buvo noras įrodyti, kad galiu, o dabar – žinojimas, kad mano darbas atneš rezultatą, kad mano sprendimai gali sukurti vertę.
Taip pat esu išsiugdžiusi gerus darbo įpročius. Labai seniai įpratau anksti keltis, visada stengiuosi darbą atlikti kuo geriau ir problemą sprendžiu iškart, kai tik ji iškyla, net jeigu tai vėlus vakaras ar savaitgalis.
Labai daug dirbu, nes manau, kad gyvenimą reikia statyti, kol esu jauna. Žinoma, anksčiau būdavo sunkių momentų, kai daug dirbi, stengiesi, bet nematai rezultato. Tačiau laikui bėgant supratau, kad rezultatai ne visada pasirodo iš karto ir jei nuosekliai, sunkiai dirbsiu ir priimsiu protingus sprendimus, man galiausiai pasiseks.
Aš nesitikiu trumpo, greito įvertinimo, nes žinau: viską darau dėl savęs, dėl savo ateities – ir rezultatas galiausiai bus.
– Ar tau lieka laiko poilsiui? Ką veiki laisvalaikiu?
– Nemeluosiu, laiko poilsiui ir laisvalaikiui lieka nedaug, bet tikiuosi, kad jo vis daugės. Kiekvieną laisvą minutę po darbo stengiuosi leisti prasmingai, su šeima, su draugais, sportuoju ir labai daug keliauju, nes mano draugų yra visame pasaulyje.
Per paskutinius kelis mėnesius buvau San Franciske, Singapūre, Saudo Arabijoje, netrukus vyksiu į Dubajų, Nigeriją, Niujorką, Barseloną.
Taip tikrai nebūtų, jei turėčiau paprastą darbą nuo 9 iki 17 valandos ar leisčiau laiką prie televizoriaus. Taip pat labai mėgstu sportuoti, vienintelę atostogų savaitę praėjusią vasarą praleidau karinėje stovykloje (boot camp), kurioje keliesi pusę šešių ryto ir visą dieną sportuoji, kitą dieną atsikeli – ir vėl tas pats.
Aš mėgstu iššūkius. Be jokios abejonės, reikia kuo daugiau laiko skirti sau, sveikatai, miegui, sportui. Jei prarandi balansą, per daug dirbi, prarandi ir perspektyvą – per ilgą laiką sėkmė nusisuka.
– Ką patartum žmogui, kuris tik pradeda karjerą ar abejoja dėl pasirinkto kelio?
– Man labiausiai patinka patarimas, kuriuo vadovaujuosi pati: sek paskui savo svajonę.
Tai reiškia, kad reikia užsiimti tuo, kas artima širdžiai, kas įdomu, nes karjeros siekis reikalauja daug pastangų. Jei nemėgsti to, ką darai, visada atsiras už tave labiau darbui atsidavusių žmonių, ir jie bus pirmi. O jeigu dėsi daug pastangų į nemėgstamą sritį, greit nusivilsi.
Ir apskritai – kokia prasmė? Be to, labai svarbu būti drąsiam, pasitikėti savimi ir nebijoti rizikuoti. Ir, to niekas nesakė man, bet pastebėjau ir norėčiau pasakyti jauniems žmonėms: sėkmė turi savo kainą ir jai reikia labai daug pastangų.
Tai matau žiūrėdama į visus labai daug pasiekusius žmones. Daug gerai gyvenančių žmonių tam tikru laiku labai sunkiai dirbo ir rinkosi sunkumus – vienišus vakarus biure ar užsienio viešbutyje, darbą per naktis vietoj vakarų su šeima, draugais ir poilsio. Todėl kiekvienam reikia pasirinkti, ko ji ar jis labiau nori.
