„Viskas, ką turiu dabar, yra mano praeities darbų rezultatas. Nėra visiems vieno rakto į sėkmę, tačiau esu įsitikinęs, kad atsitiktinės sėkmės nebūna. Pirmiausia reikia suvokti, kad sėkmė pasiekiama įdedant daug pastangų ir darbo“, – portalui lrytas.lt sakė verslininkas.
Prieš septynerius metus įkurtas internetinis baldų salonas „Baldai1.lt“ nėra pirmasis Pijaus verslas. Iki pripažinimo šiuo metu Vilniuje gyvenantis šiaulietis suklupo ne kartą ir ne du. Tačiau ir patyręs nesėkmių jaunas vyras rankų nenuleido. Intensyviai dirbti pradėjęs nuo paauglystės P. Makarevičius neįsivaizduoja, ką reiškia jaustis bedarbiu. Net ir poilsį verslininkas derina su darbo reikalais.
– Internetinę baldų parduotuvę įkūrėte būdamas 21 metų. Dirbti pradėjote labai anksti – vos penkiolikos. Kas paskatino paauglį mokyklą iškeisti į darbą?
– Mokyklos visiškai nemečiau, pamokas lankydavau, tačiau labai retai. Tuomet atrodė, kad dirbti prasmingiau nei mokytis. Gavęs visus reikiamus leidimus įsidarbinau internetinių technologijų srityje: taisiau kompiuterius, vedžiojau tinklus po pastatus, kūriau internetines svetaines. Šiame darbe išbuvau ketverius metus. Devyniolikos persikėliau gyventi į Vilnių.
– Tačiau mokyklą vis dėlto baigėte?
– Žinoma, nors buvo nemažai teigusių, kad darbas trukdys sėkmingai baigti mokyklą ir įstoti į universitetą. Turbūt būtent tada mane apėmė sportinis azartas – baigiau ne tik vidurinę. Esu įgijęs išsilavinimą Šiaulių universitete, Vilniaus kolegijoje, Mykolo Romerio universitete, o šiais metais ginsiu magistro diplomą Danijoje.
Turėjau atsidaręs įmonę šioje šalyje, dažnai ten tekdavo lankytis, todėl su kolega pamanėme, kodėl nepabandžius Danijoje ne tik plėtoti verslą, bet ir pasimokyti? Sėkmingai įstojome į magistrantūros studijas. Šiais metais ketinu atsiimti diplomą.
– Persikėlęs į sostinę be darbo taip pat nelikote. Kuo užsiėmėte Vilniuje?
– Palikęs gimtuosius Šiaulius su draugu atidariau butų nuomos administravimo įmonę. Rūpinomės užsienyje gyvenančių tautiečių apartamentų nuoma Lietuvoje. Tačiau idėja nepasiteisino.
Nusprendžiau užsiimti internetiniais projektais: elektroninėmis parduotuvėmis, internetinių svetainių kūrimu. Nepavyko įsitvirtinti ir čia. Vėliau užsiėmiau baldų gamyba Šiauliuose. Sėkmė neaplankė ir šioje srityje, liko skolų. Atvirai – šimtus kartų suklupau, kol atradau nišą, kurioje pradėjo sektis.
– Kaip atsirado dabartinis jūsų verslas?
– Prekiauti baldais sugalvojau visiškai atsitiktinai. Mano pirmasis darbdavys turėjo nedidelę įmonę, kuri gamino baldus, prekybos paslapčių išmokau būtent iš jo. Negana to, daugelis ekonomikos vadovėlių paremti baldų gamybos pavyzdžiais. Tai man atrodė paprasta ir elementaru.
Iš pradžių į internetinę parduotuvę „Baldai1.lt“ daug vilčių nedėjau. Galvojau, tegul žmonės išsirenka baldus, užsisako juos, o aš per daug į viską ir nesikišiu. Žinojau, kad Lenkijoje yra tiekėjų, kurie siūlo įsigyti pigių baldų. Važiuodavau ten mikroautobusu, susikraudavau baldus ir pats juos pristatydavau klientams.
Viską darydavau vienas. Žinau ką reiškia būti ne tik vadovu, bet ir sandėlininku ar vairuotoju. Po to, kai atsirado daugiau užsakymų, prisidėjo ir dar vienas žmogus. Su juo dirbame iki šiol.
– Vadovaujate šešiolikos žmonių kolektyvui. Darbuotojų amžiaus vidurkis – 22 metai. Kodėl renkatės įdarbinti tokius jaunus žmones?
– Man labai svarbu, kad žmogus, ateidamas darbintis į mūsų įmonę, prieš tai nebūtų susiformavęs kažkokių įsitikinimų. Didesnei daliai mano darbuotojų tai pirmas darbas. Jeigu prieš tai žmogus niekur nedirbo – tik geriau.
Bent jau trečdalį savo dienos mes su kolegomis praleidžiame darbe. Asmeniškai aš darbui skiriu kone visą dieną. Man svarbu jausti, kad mano kolektyvui darbas nėra prievolė.
– Panašu, kad nesate griežtas vadovas. Ar priimdamas sprendimus paisote savo darbuotojų nuomonės, atkreipiate dėmesį į jų pastabas?
– Svarbu, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Jeigu taip yra, griežto žodžio neprireikia. Šiame versle nesu tik aš. Mes viską darome kartu. Ir nesvarbu, ar tu sandėlininkas, ar buhalterė, priimant esminius sprendimus visi turi balso teisę. Galbūt kartais mano žodis lemiamas, tačiau visi šešiolika esame kaip viena komanda.
– Internetinę prekybą pradėjote per pasaulinį ekonominį nuosmukį. Lietuvoje nemažai įmonių bankrutavo, o jūs tuo metu kaip tik kūrėtės.
– Mums ekonominė krizė buvo paranki. Žmonės norėjo taupyti, vengė išlaidauti. Internete galima pateikti daug produkcijos mažesnėmis kainomis, nes nėra administracinių išlaidų. Nors iš pradžių periferijoje įkūrėme keletą baldų salonų, pastebėjome, kad tai neefektyvu.
Tada, kai pradėjome šį verslą, Lietuvoje tai buvo dar naujas dalykas. Nežinojome, ko tikėtis. Manėme, kad internetu baldus pirks tik jaunimas iš didžiausių šalies miestų, tačiau apsirikome. Pirkėjų amžiaus vidurkis – 40 metų, o daugiausia klientų sulaukiame iš mažesnių miestelių, neretai baldus tenka pristatyti ir į vienkiemius. Džiugu, kad mūsų šalyje nėra problemų su interneto ryšiu.
Baldus po visą Lietuvą vežiojame nemokamai. Kartais ir labai nuostolingai. Pagalvokite, žmogus užsisako spintelę, kuri kainuoja 40 litų, o tu ją veži kelis šimtus kilometrų visiškai už dyką, kai degalai kainuoja trigubai. Be to, mes suteikiame galimybę per metus grąžinti įsigytą daiktą, jeigu šis yra nepažeistas, ir atgauti visus pinigus. Visa tai darome todėl, kad dažniausiai vieną kartą iš mūsų įsigiję baldų žmonės lieka patenkinti, perka vis daugiau, rekomenduoja mus savo artimiesiems.
– Nepasitaikė piktybinių atvejų, kada bandoma grąžinti sugadintą baldą?
– Ko tik nebuvę. Žmonės kartais prisigalvoja neįtikėtinų dalykų. Tarkime, nusipirko dvidešimt kėdžių ir stalų šventei. Jai pasibaigus nusprendė viską grąžinti. Tačiau ne puikios būklės, o visiškai sulūžusius.
Būta ir vagysčių. Ir nemalonių akibrokštų iš konkurentų. Kaip ten bebūtų, mes pasitikime žmonėmis, nenorime nieko apgauti, tikime, kad mūsų – taip pat.
– Kokius baldus jūsų internetinėje parduotuvėje mieliausiai perka klientai?
– Ir anksčiau, ir dabar populiarumo viršūnėje yra virtuvės baldų komplektai po 500 litų. Per dieną maždaug dešimčiai šeimų Lietuvoje pristatome po šį baldų komplektą (nusišypso).
– Turbūt pagal tai, ką žmonės užsisako, galėtumėte nupasakoti, koks namų interjeras tautiečiams labiausiai patinka?
– Mūsų klientai dažniausiai renkasi ekonominės klasės baldus. Šiame segmente, nors ir jaučiama tendencija į modernumą, vis dar išlaikomas įprastas, kasdienis stilius.
– Nuolat girdime, kad Lietuvoje pradėti nuosavą verslą nėra tinkamų sąlygų. Didžiuliai mokesčiai ir biurokratiniai dalykai užkirto kelią į sėkmę ne vienam bandžiusiam verslauti.
– Lietuvoje labai geros sąlygos pradėti verslą. Gimtojoje šalyje apskritai paprasčiau viską pradėti. Technologiniu atžvilgiu esame pranašesni už daugelį valstybių, mūsų šalyje puikus internetinių technologijų sektorius. Maža Lietuvos rinka turi ir pliusų – joje gali išbandyti, ką sugebi, ir toliau plėstis už šalies ribų.
Žinoma, biurokratiniai barjerai trukdo, tačiau palyginti su tuo, kas darėsi prieš septynerius metus, pastebiu, kad viskas krypsta į gerąją pusę.
– Jūsų įmonės apyvarta trigubėja kasmet. Ką pasakytumėte tiems, kurie nori pradėti nuosavą verslą, tačiau mano, kad tam reikia didelio pradinio kapitalo?
– Steigdamas šią įmonę neturėjau jokių paskolų ir jokio didžiulio turto. Teigti, kad negali įgyvendinti tam tikros idėjos, nes neturi tam pinigų – kvaila. Mano pavyzdys tą parodo.
Vienas pats keldavausi naktį ir važiuodavau į Lenkiją pirkti baldų. Po pusmečio, kai prisijungė bičiulis, supratau, kad iš to galima gerai užsidirbti. Svarbu siekti savo tikslo ir tikėti tuo, ką darai.
– Kas šiame versle jums sunkiausia?
– Vienareikšmiškai – įsipareigoti darbuotojams. Žiūriu į juos kaip į ilgalaikę perspektyvą. Pats baisiausias dalykas, ką man gali tekti padaryti, tai atleisti žmogų iš pareigų ne dėl jo klaidų, o todėl, kad negaliu jam mokėti algos, jį išlaikyti tampa per brangu.
Juk mokėti žmogui algą yra tas pats, kaip pasiimti prabangų automobilį iš salono išsimokėtinai. O išsimokėti šešiolika prabangių automobilių yra dar sunkiau.
– Iš prekybos baldais gaunate pagrindines savo pajamas. Tačiau dar turite kelis papildomus nedidelius verslus. Laikote save pasiturinčiu?
– Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau. Pasiturintis žmogus daugiau uždirba, negu išleidžia. Vadinasi, nuo paauglystės esu pasiturintis.
Viską reguliuoja žmogaus poreikiai. Kitas gaudamas 800 litų jausis laimingas, jam tiek užteks. Kiekvienas nusistatome standartus. Aš visada uždirbau tiek, kad galėčiau tvirtai jaustis.
– Galite pasigirti prabangiu automobiliu ir ištaigingu namu? Juk kiekvienas turime silpnybių.
– Kuo aš didžiuojuosi, tai ne automobiliu ar butu, o tuo, kad šešiolika žmonių neliko be darbo ir neišvažiavo iš Lietuvos ieškoti laimės.
Esu taupus žmogus, neišlaidauju. Man patinka posakis „kas taupo, tas turi“. Pinigus investuoju.
Tiesa, su malonumu keliauju, o tai kainuoja. Nors keliones stengiuosi derinti su verslo reikalais, leidžiu sau ilgesniam laikui palikti Lietuvą.
Į klajones po pasaulį dažnai leidžiuosi ir vienas. Keliaudamas be bičiulių daugiau pamatai. Būna, kai užsimetu kuprinę ant pečių ir keliems mėnesiams dingstu. Keliauju po Aziją, Europą, Jungtines Valstijas.
Poilsinėje kelionėje, kurioje gali mėgautis baseinu ir paslauga „viskas įskaičiuota“ nesu buvęs. Būtinai išmėginsiu ir atostogas Turkijoje (nusijuokė). Bet pasakysiu atvirai – mėgstamame darbe aš pailsiu geriau nei bet kur kitur.
