Ar galima iš to uždirbti?
Šaudymą nuo atramos kultivuojantis sportininkas prieina prie specialaus stalo, pritvirtina šautuvą su daugkartinio priartinimo optiniu taikikliu, įsitaiso kėdėje, stebi vėjarodžius ir vėjyje siūbuojančias juostas. Neskubėdamas prisitaiko ir kelis sykius iššauna į taikinius. Svarbiausia – visus šūvius pataikyti į kiek įmanoma mažesnį plotą, o dar geriau – „kulka į kulką“.
„Turiu daugiau nei 12 geriausių pasaulyje snaiperinių šautuvų, dar iš daugelio esu šaudęs, o keturi jų – Lobajevo šautuvai“, – portalui rbk.ru pasakoja statybinės organizacijos „Maskovskij ipotečnij centr“ direktorių tarybos vadovas, itin besidomintis snaiperiniu šaudymu Andrejus Riabinskis.
V.Lobajevas – jo instruktorius. 2015 m. pabaigoje jiems pavyko pasiekti vieną pasaulio rekordų: iš Lobajevo šautuvo SVLK-14S „Sumrak“ A.Riabinskis penkis kartus paeiliui pataikė į 50×50 cm taikinį iš 2165 m atstumo.
„Galiu atsakingai pasakyti, kad Lobajevo „.408 Cheyenne Tactical“ kalibro šautuvams šiuo metu pasaulyje nėra lygių, .338 kalibro šautuvai jei nepranoksta, tai konkuruoja su pasaulio geriausiais“, – teigia A.Riabinskis.
Pats V.Lobajevas 2000-aisiais treniravosi šaudyti nuo atramos, o šiuo sportu susidomėjo, kai dešimtojo dešimtmečio viduryje išvyko į komandiruotę JAV.
„Rimtas susidomėjimas šaudymo sportu leido suprasti akivaizdų dalyką – su turimu ginklu solidžiuose tarptautiniuose turnyruose iškovoti pergalę sudėtinga“, – pasakojo V.Lobajevas.
Iš tiesų tiksliai šaudantys ginklai buvo prieinami tik išrinktiesiems arba, kitaip pasakius, tai reiškė viena: jei tavo šautuvas pagamintas ne žinomo amerikiečio ginklų meistro, automatiškai iškrenti iš pretendentų užimti prizinę vietą.
V.Lobajevas ryžosi pasigaminti šautuvą. Tam teko vykti į stažuotę JAV, kur rusas mokėsi iš garsių ginklų gamintojų – Thomaso “Speedy“ Gonzalezo ir Clay Spencerio.
Grįžęs į Rusiją, 2003 m. jis įkūrė kompaniją „Car-Puška“,kūrusią ir gaminusią itin taiklius šautuvus.
„Tam, kad pradėčiau verslą, teko parduoti puikų keturių kambarių butą Arbate. Sprendimas, žinoma, buvo sudėtingas, ypač mano artimiesiems“, – juokiasi V.Lobajevas.
Verslo pradžioje pinigais gelbėjo draugai ir kolegos sportininkai.
2005 m. „Car-Puška“ tapo pirmąja privačia kompanija šių laikų Rusijos istorijoje, gavusia licenciją gaminti ginklus. „Buvome pirmieji, kurie to ėmėmės nuo nulio. Tuo metu mus jau žinojo, ir kartais geri atsiliepimai padėdavo“, – kalbėjo V.Lobajevas.
Pirmuosius graižtvinius šautuvus jis pagamino dar būdamas JAV. Ginklai buvo skirti rusų rinktinei, kuri su jais pasirodė 2005 metų čempionate. O gavusi licenciją, kompanija ėmėsi ginklus gaminti Rusijoje.
2010 metais žurnalui „Forbes“ duotame interviu V.Lobajevas teigė, kad metais anksčiau „Car-Puška“ pardavė 80 ginklų, gavo apie 20 mln. rublių pajamų, o 2010 metais planavo pagaminti dar 200 šautuvų. Tačiau tais pačiais metais licenciją turėjusi pratęsti ministerija atsisakė tai padaryti. Tad kompanija nebegalėjo gaminti ginklų ir netgi neteko teisės parduoti jau pagamintą produkciją.
Pas arabus ir atgal
2010 metas žiniasklaidoje ir interneto forumuose būta daug kalbų apie tai, jog kompanijos „Car-Puška“ žlugimu pasirūpino konkurentai, o prie kurių buvo priskirti praktiškai visi snaiperinių šautuvų gamintojai Rusijoje.
V.Lobajevas konkrečiai nieko neįvardija, tik sako, kad 2010 metų įvykiai – nesąžiningos konkurencijos pasekmė.
„Tąsyk nusprendėme: vietoj to, kad kariautume, geriau sumažinkime įtampą“, – prisimena jis. Tad 2010 metais kone visas kompanijos kolektyvas – 15 žmonių – persikėlė į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE).
Ten, sudarę sutartį su arabų kontroliuojančiaja bendrove „Tawazun“, įsuko naują įmonę — „Tawazun Advanced Defense Systems (TADS)“, kur ir toliau kūrė bei gamino šaudymo sistemas.
JAE rusai sukūrė ir gaminti paruošė apie 20 ginklų modelių, iš kurių du pagamino kompanija „Caracal“, 2013 metais nupirkusi TADS.
Tais pačiais 2013-aisiais baigėsi rusų sutartis su TADS, tad bendradarbiai grįžo į tėvynę. „Buvo įvairių galimybių, tačiau, jei atvirai, po darbo JAE, niekas neturėjo noro kur nors važiuoti“, – teigė ginklų kūrėjas.
Juo labiau, kad itin greitai – jau 2013 metais gruodį – jiems pavyko gauti licenciją ginklus gaminti Rusijoje. Ir šį sykį licencija jau buvo neterminuota.
Grįžęs į Rusiją Vladislavas Lobajevas kartu su broliu Nikolajumi nusprendė įkurti korporaciją „Lobaev“. Ji, beje, vis dar kuriama. Numatyta, kad korporacijoje bus Integruotų sistemų konstravimo biuras, jungiantis „Car-Puška“ kolektyvą, „Lobaev Arms“ (toli šaudančių snaiperinių graižtvinių šautuvų gamyba) bei „Lobaev Hammer Barrel“ (vamzdžiai ir vamzdžių ruošiniai).
Verslininkas tiki, kad kada nors Rusijos rinkoje ginklų gamintojai imsis bendrų veiksmų, o kol kas kiekvienas jų priverstas viską daryti pats – vamzdžius, buožes, šautuvus. Per 2014 metus korporacija sukūrė ir į gamybą įdiegė septynis naujus graižtvinių šautuvų modelius. „Niekas pasaulyje to nepadarė“, – darbo sparta didžiuojasi V.Lobajevas.
Anot jo, dabar korporacija atsitraukia nuo vienetinių graižtvinių šautuvų gamybos ir ketina pereti prie naujų serijinių modelių. Pirmą kartą savo istorijoje dirbs tam, kad užpildytų sandėlį. Be to, žada imtis naujovių ir dekoruojant šautuvus.
2016 m. korporacija „Lobaev“ tikisi gauti 150-200 mln. rublių pajamų. Praėjusiais metais jos siekė kelias dešimtis milijonų. Pastaruosius dvejus metus nemažai jėgų ir priemonių buvo išeikvota kuriant naujus modelius, tad dabar pardavimų rodiklis turėtų imti kilti.
Be įprastos produkcijos, kompanija pernai pirkėjams pasiūlė taktinį robotą „Minirex RS1A3“, kurį sukūrė naujas korporacijos skyrius „Lobaev Robotics“. „Minirex RS1A3“ – pirmasis iš kovinių robotų. Kompanija jau skelbė, kad ims gaminti ir šturmo robotus, robotus-snaiperius ir kontrsnaiperius.
Kompanijos planuose – integruoti robotus į vieningą padalinį mūšio lauke. Kaip tik dabar renkamas kolektyvą, kuris rūpinsis to programavimu.
Lazda su dviem galais
Rusijos rinkos imlumą itin taikliai šaudantiems graižtviniams šautuvams V.Lobajevas vertina nuo 2-3 iki 8-10 tūkst. vienetų metams. Jo teigimu, rinka auga lėtai. Pasak verslininko, vienas svarbiausių faktorių čia – įstatymais numatyti ribojimai norint turėti graižtvinį ginklą.
Sankcijos Rusijai iš esmės panaikino vietos žaidėjams užsienio įmonių konkurenciją, tačiau V.Lobajevas neskuba džiaugtis: tai, kad neįmanoma gauti ilgalaikių pigių paskolų, neleidžia ginklų gamintojams Rusijoje pasinaudoti unikalia padėtimi ir užkariauti atsilaisvinusią rinką.
„Mes galime pagaminti kokybišką, masinį nebrangų graižtvinį šautuvą, tačiau tam reikia nuo 30 mln. JAV dolerių investicijų. O tam pinigų kol kas nėra“, – kalbėjo V.Lobajevas.
Kita vertus, dėl tų pačių sankcijų korporacija negali savo ginklų parduoti šalyse, prisijungusiose prie paskelbusiųjų sankcijas Rusijai. „Tai reiškia, kad reikia gamybą perkelti į jų teritoriją. Mums tai būtų tam tikra verslo plėtra. Esame gavę ir atitinkamų pasiūlymų“, – kalbėjo verslininkas.
