- Jūsų kūryboje dominuoja viduramžių Lietuvos tematika. Kuo šis laikotarpis, laikomas tamsiu ir niūriu, jus patraukė?
– Nepasakyčiau, kad tas periodas buvo tamsus Lietuvos istorijoje. Lietuva tapo viena galingiausių ir didžiausių valstybių Europoje, tai faktas. Labai aukštame lygyje buvo vystomi kultūriniai, prekybiniai ir ekonominiai ryšiai. Šis laikotarpis galbūt buvo net ir aukso amžius Lietuvos istorijoje. Nežinau kodėl, bet viduramžiai Lietuvoje ir kitose valstybėse mane labai domina. Renesansas, labiau pompastiškas ar pagražintas, man nelabai prie širdies, todėl mano kūriniai apima viduramžių laikotarpį. Apskritai mane traukia istorija, mokyklos laikais tai buvo mano mylimiausia disciplina.
- Tai istorija jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Galima sakyti ir taip. Mano kūryboje dominuoja simbolizmas ir istoriniai portretai bei tematika. Pastaruoju metu dominuoja Lietuvos istorija ir istorinės asmenybės. Grįžęs į Lietuvą, susipažinau čia su nuostabiais žmonėmis: istorikais iš Vilniaus, Kauno karininkų ramovės viršininku. Susibūrė tokia mūsų draugiška darbinė grupė. Visi sutariame, kad istoriją, kuri buvo apleista, o didžioji dalis ir sunaikinta sovietiniais laikais, reikėtų atkurti, parodyti ją ir sužinoti daugiau apie mūsų šaknis.
- Iš jūsų kūrybos nesunku suprasti, koks artimas jūsų ir Lietuvos istorijos santykis. Kodėl visgi pasirinkote menininko, o ne istoriko kelią?
– Menininkais turbūt gimstama. Greičiausiai ir aš toks gimiau, nuo mažumės mėgau piešti. Mano tėvas taip pat yra dailininkas, deja, kūrybą truputį apleidęs, bet, mano vertinimu, buvo gana talentingas. Pirmosios jo pamokos ir paaiškinimai galbūt mane ir pastūmėjo dailės link. Nesu baigęs dailės mokslų, esu savamokslis, o profesionalaus menininko gyvenimą pradėjau gyvendamas JAV. Kūryba yra mano pašaukimas. Istorija eina šalia ir persipina su mano kūryba.
- O kada jūsų kūryboje atsirado Lietuvos istorija? Ar kartu su istorija ir pradėjote savo kaip profesionalaus menininko karjerą?
– Ne, pradžioje buvo simbolizmas, istorija atėjo kiek vėliau. Mano kūryba plati, esu tapęs natiurmortus, keletą portretų pagal užsakymą. Taip po truputį pradėjau domėtis daugiau portretais, ypač jau nesamų žmonių. Juos tapyti atrodė net įdomiau. Mintyse galvodavau, kaip juos atkurti, ir gimdavo toks įsivaizduojamas portretas. Tas vaizdas tiesiog traukdavo mane prie drobės tapyti.
Gyvendamas JAV, lankydavausi vietinėse bibliotekose, ieškodavau informacijos apie Lietuvos istoriją, bet medžiagos buvo labai mažai. Jaučiau tarsi užgautas ambicijas, kodėl tiek mažai apie Lietuvą parašyta. Gal tai ir buvo postūmis, kad reikia pradėti daugiau pasakoti apie Lietuvos istoriją. Taigi nedidelė pradžia jau buvo Amerikoje, bet visas įsivažiavimas, visa portretų serija prasidėjo Lietuvoje. Gal dėl to, kad tai Lietuvos žemė, visa aura ar dvasia, kuri paskatino kurti ir, žinoma, nuostabus kolektyvas, kuris domisi Lietuvos istorija, yra patriotai, tai ir suvienijo mus.
- Ar dabar sutiktumėte gyventi svečioje šalyje?
– Ko gero ne. Migracija įneša truputį skausmo į žmogaus sielą. Ypač, kai išvažiuojama jau brandaus amžiaus. Kai išvykau į JAV, man buvo 34 m., tokiame amžiuje sunkiau adaptuotis. Čia yra mano šaknys, tėvai dar gyvi, yra dukra, o dabar ir anūkas. Nenorėčiau išvažiuoti ilgam, noriu čia likti. Likimas taip susiklostė, kad čia ir numirsiu.
- Esate patriotas?
– Taip, esu patriotas, myliu Lietuvą. Linkėčiau ir kitiems, esantiems emigracijoje, jos neužmiršti, net ir visam laikui išvažiavus. Reikėtų neužmiršti tėvynės, puoselėti ją, atvažiuoti, aplankyti.
- Papasakokite, kaip jūsų mintyse gimsta istorinės asmenybės portretas?
– Sunku apibūdinti. Jis tiesiog pasirodo mintyse. Keista, bet, prieš pradėdamas tapyti portretą, aš jau įsivaizduoju, kaip jis turi atrodyti. Tai toks neapsakomas jausmas, galbūt būdingas menininkams ir muzikams, kurie, dar prieš kurdami kūrinį, jau įsivaizduoja natas ir melodiją. Su istorikų pagalba aš surenku informaciją, jie paruošia aprašymus apie, pavyzdžiui, Gediminą, jo valdymo metus, amžių, bendrus bruožus. Tuo remdamasis, stengiuosi kažką pakeisti, sukurti piktesnius ar švelnesnius valdovo bruožus. Pagrindas nėra atkurti rūbus ir pan., svarbiausia man atkurti asmenybę, jos įvaizdį.
- Ar turite savo mylimiausią portretą ar kitą paveikslą, prie kurio ilgiausiai dirbote, daugiausiai atidavėte meilės ir laiko?
– Geriausias kūrinys dar bus ateityje, kaip sako kiekvienas dailininkas, dar tokio nesukūriau. Praktiškai apie kiekvieną portretą taip galvoju ir labai stengiuosi kiekvieną tapydamas. Peržiūriu veido bruožus, kiekvieną detalę, atrodo, jau darbas nutapytas, padėtas į šalį, bet būna vėl grįžtu prie portreto, darau pakeitimus. Visi portretai man yra brangūs. Žinoma, meniniu atžvilgiu, vienas išeina geriau, kitas prasčiau. Vis dėlto valdovų, kunigaikščių Almino, Vykinto, Herkaus Manto portretams, kurie anksčiau nebuvo sukurti, skyriau daugiau dėmesio, nes tai pirmieji mano sukurti portretai. Gedimino, Vytauto, Mindaugo portretai jau buvo kuriami, ypač tarpukario dailininkų. Stengiausi prisilaikyti jų esamo įvaizdžio, todėl tapiau savo stiliumi, bet be didelių pakeitimų, nes žmonės jau turi įsivaizdavimą apie šių kunigaikščių bruožus.
- Ar yra istorinė asmenybė, kurią atsisakytumėte tapyti?
– Niekada netapyčiau veikėjų, kurie prisidėjo prie Lietuvos kaip valstybės ir tautos niekinimo bei žeminimo.
- Koks jausmas, kai kūryba sulaukia dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje?
– Visi menininkai siekia būti pripažinti pasaulyje ar bent Lietuvoje. Nesu išdidus, esu paprastas, neužriečiu nosies, bet smagu, kai kūriniai yra vertinami. Didžioji dalis mano kūrinių yra JAV, yra net Aliaskoje, keli Didžiojoje Britanijoje, taip pat Islandijoje, kurios muziejus yra nupirkęs devynis mano tapytus ir įsivaizduojamus žymių vikingų portretus. Man malonu, kad mano kūryba taip buvo įvertinta. Tai tarsi padėka Islandijai, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
- O ką veikiate, kai netapote?
– Kai netapau, mintys sukasi apie naują paveikslą, niekada nesustoja, visada noriu sukurti kažką naujo. Ne visada yra laiko ar įkvėpimo, bet noriu nustebinti žmones. Didžiąją laiko dalį praleidžiu naršydamas internete, kartu ten galima peržiūrėti ir įžymių dailininkų darbus, atlikimo manierą, pasimokyti iš jų kūrybos. Geriausia, žinoma, mokytis, lankant muziejus.
Čikagoje buvau Vincento van Gogo ir Polio Gogeno parodose, kur buvo eksponuojami originalūs darbai, likau sužavėtas. Mėgstu lankytis M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, jo darbai man labai patinka, juose dominuoja simbolizmas. Iš eksponuojamų originalų pasisemiu įkvėpimo, nors jie ir kitos tematikos. Po tokio apsilankymo norisi griebti teptuką ir kurti.
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
