Tai buvo ne vienintelė 41 metų Birutės Kairienės auka verslui. Netrukus ji prarado šeimą. „Negalėjau atremti vyro priekaištų, kad dėl visko esu kalta aš. Išties tai buvo ne kieno nors kito, bet mano klaida. Kailinių, kuriuos pavogė narkomanai, nebuvau apdraudusi“, – ir dabar, praėjus septyneriems metams nuo vagystės, ši moteris nemėto purvo gniūžčių į praeitį.
Ji ūkininkauja. Rokiškio rajone, Kuosių kaime esančiame ūkyje turi 35 mėsinių galvijų bandą bei augina būrį klegančių naminių paukščių: kalakutų, ančių, stručių ir, žinoma, vištų. Visi jie, kaip ir laigančios po atvarą lamos – tai „edukacinė gyvūnija“. Nuo jos akių neatitraukia į ūkį užsiėmimams atvykstantys vaikai.
Tačiau ne apie edukaciją šįkart kalba. Apie tai, kaip ištverti vagystę, atsivėrusią skolų smegduobę, emigraciją, šeimos netektį, apkalbas, ir, pakilus iš dugno, dažniau nei guminius batus avėti aukštakulnius.
– Vagys jūsų parduotuvę, kurioje vasarą prekiaudavote lininiais gaminiais, o žiemą – lietuviškais kailiniais, apšvarino maždaug prieš aštuonerius metus – 2009-ųjų žiemą. Tikėtina, kad brangių drabužių parduotuvėje jie neretai sukiodavosi? – paklausiau B.Kairienės.
– Vagys tam rengėsi. Manau, kad stebėjo parduotuvę kokį pusmetį.
Jie žinojo, kaip nuvilioti saugos firmos ekipažus kuo toliau, kad turėtų laiko. Tiesiog suorganizavo kitur melagingą aliarmą. Ir išnešė viską, kas tik buvo vertinga.
Esu dirbusi ir „Akropolyje“, teko stebėti su apsaugos darbuotojais, kaip jie suseka vagis. Būdavo, aikštelėje prieš prekybos centrą susirenka būrys žmonių, išsidalina lapelius ir eina „į darbą“.
Jie ir į kailinių saloną suvirsdavo būriu. Vienos moterys sukiodavosi aplink kabyklas, kitos smukdavo į matavimosi kabinas. Įspėdavau pardavėjas: „Vogs. Atsargiai – nepraraskit budrumo“.
Būta atvejo, kai, sugalvoję priežastį, išprašėme visus pirkėjus lauk. Ir suskatome žiūrėti, ar nėra tuščių pakabų. Nebuvo. Bet radome tris kailinius, kurių magnetai jau buvo ištraukti.
Žinote, kaip viskas vyksta? Vieni pažymi vertingiausias prekes – perlenkia etiketes. Kiti ištraukia magnetus, treti juos išmeta, ketvirti – matuojasi kitus kailinius „šokdindami“ pardavėjas, neva pirks. Pirks už 25 tūkst. litų (7-8 tūkst. eurų)? Viską išduodavo tų „pirkėjų“ – narkomanų akys.
Tuos vagis, kurie iššlavė parduotuvę, policija rado po pusmečio. Jie dar buvo nepardavę poros prasmirdusių kailinių.
Žinau, kad vienus kailinius, kurių vertė siekė 30 tūkst. litų (apie 8,7 tūkst. eurų), jie turguje “realizavo“ už 200 litų (58 eurus) – už tiek, kad pakaktų vienai kitai „dozei“. Ir žmonės, gerai žinodami, kad tai vogtas daiktas, juos nupirko.
– Pusė milijono litų – vien už kailinius, kita tiek – išeitinės darbuotojams, mokesčiai už patalpų nuomą, kuri sostinės Senamiestyje per mėnesį siekdavo 3000 eurų. Kaip jums pavyko išlipti iš tos milžiniškos skolų duobės?
-- Iį karto tikrai nepavyko. Prireikė kelerių metų.
Pirmiausia teko parduoti viską, ką tik turėjome užgyvenę.
Dar bandžiau metus kabintis mieste, bet skolos tik didėjo. Tad prikalbinau saviškius, ir su vyru bei paaugliu sūnumi palikome miestą. Trumpam grįžome į mano gimtąjį Aukštakalnių kaimą Rokiškio rajone. Nerukus Kampuočių kaime nusipirkome sodybą – sukežusį 1892 metais statytą namą ir tris hektarus žemės. Visa tai mums kainavo 14 tūkst. litų (apie 4 tūkst. eurų). Buvau ir esu įsitikinusi, kad reikia dirbti. Nenorėjau eiti į darbo biržą ir prašyti, ištiesus ranką, pašalpos.
Ėmiausi bet kokio darbo, koks tik pakliūdavo. Nuspyriau aukštakulnius į palovį ir nuėjau prašyti darbo pas artimiausią ūkininkę. Pamenu, ateinu pas ją į namus, o ji žiūri į mane ir klausia: „Ką pas mane veiksi? Gražiai pasidažiusi. Argi tau dirbti ūkyje?“
Bet jei man blogai, tai dar nereiškia, kad – visiškai blogai. Ir į karvių fermą einant juk galima blakstienas užriesti (šyptelėjo).
Melžiau karves, prireikdavo – dirvose akmenis rinkdavau. Vėliau atsirado darbo Rokiškyje – ėmiau vadovauti „Senukų“ prekybos centrui. Bet įsipareigojimai kreditoriams nedaug tesumenko. Antstoliai galop viską areštavo, sodybą – taip pat.
Vyras, nors ir turėjo zootechniko specialybę, buvo miesto žmogus – „atsparus“ darbo virusui. Kaime jam buvo blogai. O ir sūnus tuo metu dar buvo paauglys, labiau prie tėvo šliejosi.
Todėl nė nesudvejojai aptikusi skelbimą – išvažiavau į Vokietiją slaugyti pagyvenusių sutuoktinių.
– Samdinės vargus pakeitėte į emigrantės?
– Taip, bet man pasisekė. Pakliuvau į nuostabią šeimą. Jie suprato, kaip man sunku. Ir suteikė galimybę papildomai užsidirbti – kartą per savaitę lygindavau kitiems drabužius.
Nukakusi į Vokietiją, algos per mėnesį gaudavau 725 eurų. O po pusmečio atlyginimą tie žmonės man pakėlė iki 1740 eurų.
Skambutis naktį? Ir skuodžiu pas juos į antrą aukštą. Žiūrėk, tai antklodė nukrito, tai petį ėmė niežėti. Smulkmenos, bet dariau visa tai be jokio pykčio. Juk man už tai mokėjo.
Tačiau tos bemiegės naktys ir sukauptas stresas turėjo kaip nors išsilydyti. Būdavo, prisėdu pervargusi, prie stalo, ir piešiu ką nors pieštuku bloknote.
Šeimininkai ėmė klausinėti, ar tik nesimokiau dailės. Ne, niekada anksčiau nepiešiau. O tie žmonės ėmė ir nupirko man aliejinių dažų, drobės -- liepė tapyti. Net palydėjo į dailės galeriją pas dailininkę, kad pasimokyčiau. Vėliau jie net padėjo surengti keletą parodų, per kurias pavyko parduoti paveikslų.
Tad visą algą, kuri gaudavau už slaugą, atiduodavau skoloms grąžinti. Sau pasilikdavau tai, ką užsidirbdavau lygindama drabužius ir parduodama paveikslus.
Mane per tuos porą metų pasivijo sėkmė – sugebėjau grąžinti 200 tūkst. litų skolos, liko jos vos 50 tūkst. Tačiau šeima vis labiau tolo. Reikėjo arba grįžti namo, į Lietuvą, arba likti ten visam laikui.
– Palikote solidžią algą ir grįžote į kaimą braidyti po purvyną?
– Grįžau. Nusipirkau žąsų ir 200 kiaušinių. Išsirito žąsiukai – užauginau, pardaviau, ir nusipirkau pirmąją karvę. Veršelis, kitas, šiek tiek pajamų, ir taip ūkis padidėjo iki 20 karvių. Melždavau jas pati, rankomis, tįsdavau pati bidonus, kraudavau į mašiną, veždavau į pieninę.
Vyras tebuvo greta. Jis to nedarė – jam nerūpėjo. Tas 20 litų atlygio, tarkime, už per dieną surinktus akmenis, jam buvo ne pinigai.
Sakydavo, kad „už ačiū“ jis nedirbs. O aš ėjau ir dirbau. Be to, gamta man teikdavo ramybės – išvalydavo mintis.
Pykdavomės, o sūnus viską matė. Negera ir man buvo nuolat klausytis priekaištų, kad per mane tokiame mėšle atsidūrėme.
Neneigiu – padariau tąsyk klaidą. Jei būčiau apdraudusi prekes, būčiau gavusi nors kokią draudimo kompensaciją. Tiekėjai juk manimi pasitikėjo, davė prekes be užstato. Kaip aš galėjau neatiduoti skolos? Tad ir dirbau tam, kad ją grąžinau.
Po skyrybų sūnus su vyru liko gyventi sodyboje, o aš įsikūriau vištidėje – pastate, kur anksčiau auginau broilerius.
Kaimo meistras ją iškalė – įsirengiau dailės studiją, pasistačiau šildymo katilą. Ir ten gyvenau.
– Atrodytų, kad gyvuliai – visas jūsų gyvenimas, bet kokią specialybę esate įgijusi?
– Siuvėjos – konstruktorės modeliuotojos. Ir įgijau ją gana anksti – pabėgau iš kaimo, kai man tebuvo 15 metų.
Esu kilusi iš daugiavaikės šeimos. Buvo laikas, kai ir mama ūkininkavo. Bet aš pati paauglystėje nebeištvėriau – išlėkiau mokytis į Vilnių. Mama supyko – nerėmė pinigais. Todėl ne tik mokiausi, bet ir dirbau. Iš pradžių mokyklos valgykloje ploviau indus, vėliau, radusi skelbimą, pradėjau slaugyti vienišą paralyžiuotą moterį, ir dariau tai keturiolika metų – kol ji mirė.
Pas ją ir gyvenau. Ir ištekėjau, ir sūnus ten gimė. O ir butą ji man už visa tai paliko. Tik tiek, kad po tos vagystės teko jį parduoti ir padengti dalį skolų.
– O kaip dabar jaučiatės?
– Dabar jau niekas manęs varu nenuvarytų į miestą.
Įsitaisiau arklių, išmokau joti. Būna, negaliu pas gyvulius mašina privažiuoti – jote nujoju. Nėra kam dirbti? Išsilaikiau mechanizatoriaus teises – išsinuomojau traktorių, kad galėčiau pašarų rulonus sukrauti, gyvulius parsivežti. Kaime nieko tokiems darbams neprisiprašysi, visi prasigėrę.
Tačiau kai pieno kainos pernai – 2015-aisiais – smarkiai krito, pardaviau karves. Ir, paėmusi paskolą, įsigijau mėsinių „Aubrakų“ veislės galvijų, iš viso – už 90 tūkst. eurų. Teko investuoti ir į aptvarus. Tad dabar turiu jų 35, ir ketinu didinti bandą iki poros šimtų.
– Ir vis dėlto – iš kur ta sveikata? Juk ūkyje reikia stiprių rankų, o kur dar gyvulių ligos.
– Turiu fizinės ištvermės, esu stipri. Tačiau visko buvo. Tampydama pieno bidonus „užsidirbau“ penkias stuburo išvaržas. Tad teko ir ligoninėje pagulėti, ir neįgaliojo vežimėlyje pasėdėti. Bet trumpai.
Gyvulių be priežiūros nevalia palikti. Pavyzdžiui, vasarą karvė, priėdusi obuolių, išputo. Guli paslika. Maniau, kad įstrigo obuolys gerklėje, kišu į ją renką – nieko nėra. Buvau girdėjusi, kad tokiais atvejais padeda soda. Sukliukinau į gerklę butelį vandens su ja, karvė kad atsirūgs... Baisi smarvė pasklido, užtat gyvulys pradėjo judėti.
Būta, kad karvė rėkia – bliauna visu garsu iš skausmo. Negali apsiveršiuoti. O kaip padėti? Skambiu vienam, kitam veterinarijos gydytojui – visi užimti. Juk ji nugaiš!
Dariau tai, ką darydavo mama: išsimuilavau rankas ir... Gi veršelio kojos užlinkę. Stumtelėjau atgal, išsitiesino kojos, ir gimė veršiukas.
– Lietuviai – pavydūs, o jūs į „ponias“ pakilote iš skurdo. Neplakė pikti liežuviai?
– Žmonės – pikti. Būdavo, mama man skambina į kaimą ir sako: „Birute, nebemelžk tų ūkininkės karvių. Nes žmonės juokiasi, kad po mėšlą braidai“.
Galbūt plakė liežuviais ir tada, kai kitas žmogus atsirado mano gyvenime. Bet dėl to darbo neišsižadėjau. Gyvename jo sodyboje, bet man iki galvijų ūkio nuo jos nėra toli. Keliuosi šeštą, važiuoju kas rytą pas gyvulius, vėliau namie paukščius sužiūriu. O po to sėdu piešti.
Turiu galvą, rankas – dirbsiu, kol tik galėsiu.
