Buvusios Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos prieš penkerius metus nutarė, kad atėjo laikas joms, miestietėms, keltis arčiau gamtos.
65 metų Natalija Pronckienė ir 60 metų Saulina Jegelevičienė dabar nė neabejoja, kad tuomet, įsikurdamos Zarasų rajono Paskardiškių miestelyje greta Salako, nuo Vilniaus nutolusiame pusantro šimto kilometrų, priėmė teisingą sprendimą.
Kad neleistų laiko veltui, veiklios moterys, įkūrusios įmonę „Emerta“, nutarė imtis verslo – auginti sraiges.
Vėliau sprendimą miesto vaikais save vadinančios verslininkės pakeitė – sraigių nebeaugina, o ruošia gatavas ir parduoda.
„Aš gimiau ant asfalto mieste. Net svogūnų sodinti nemokėjau.
Vyras gyvena mieste, bet nuolat atvažiuoja, juolab bityną dar turime“, – aprodydama savo valdas pasakojo N.Pronckienė.
Vyrus paliko sostinėje
Verslininkės turi kuo didžiuotis: jodvi sukūrė 4 darbo vietas neįgaliesiems, už paskolas ir gamybos patalpas įsirengė, ir brangiai kainuojančius šaldytuvus įsigijo, o kad nenunyktų sukauptos žinios apie sraigių auginimą, pastaraisiais metais dalijasi patirtimi su pradedančiaisiais.
Maža to, buvusi sportinės gimnastikos čempionė N.Pronckienė zarasiškiams nemokamai veda funkcinės gimnastikos treniruotes.
N.Pronckienės ir S.Jegelevičienės verslo istorija prasidėjo 2012 metais. Moterys į Salaką atkako dviese, savo vyrus palikusios dirbti sostinėje. N.Pronckienė su vyru širdies chirurgu šiame Zarasų rajono miestelyje turėjo sodybą.
Keturis draugystės dešimtmečius skaičiuojančios Natalija ir Saulina iš pradžių manė, kad Salake jos mėgausis vasara, gražia gamta, rinks uogas ir grybus. Jos taip ir darė, ir tebedaro, tačiau ilgainiui nutarė nedykinėti ir jau kelerius metus yra panirusios į sraigių reikalus.
Laiko sau lieka menkai – kartais užsakymus tenka vykdyti ir iki paryčių.
Pradžioje – nesėkmė
„Tada, pačioje pradžioje, lakstėme abi su plaktukais, kirviais – tvarkėmės, žiemą štai šiame sename name miegodavome su kepurėmis. Nusipirkome sraigiukų, užauginome. Tada niekas nežinojo, kaip ką daryti: vieni sakė vienaip, kiti – kitaip.
Naktimis vaikščiojome su prožektoriais žiūrėdamos, kaip auga mūsų sraigės, ar nepabėgo.
Vyras sakydavo, kad kišamės į privatų sraigių gyvenimą, žiūrime, kaip jos poruojasi“, – juokėsi N.Pronckienė.
Pačioje verslo pradžioje moterys užaugino tris tonas sraigių, bet džiaugsmą aptemdė pirma rimta nesėkmė – niekas sraigių nenupirko. Teko jas laikyti šaldytuve. Tačiau rankų jodvi nenuleido, tiktai nutarė verslą apversti aukštyn kojom – ne auginti sraiges, o tapti supirkėjomis ir gamintojomis.
„Kodėl ryžomės tai daryti? Dėl visų kitų sraigininkų. Nutarėme investuoti ir įsirengėme gamybos patalpas, rodome kitiems, kaip tai daryti, konsultuojame, kaip auginti sraiges.
Sraigės – net ne verslas. Tai – gamta. Jų kiaušinėliai labai gražūs – kaip saldainiai „Raffaello“, – pasakojo N.Pronckienė.
Verslininkė suskaičiavo, kad į šį verslą teko daug investuoti: „Iš pradžių 87 tūkstančius eurų. Dabar dar ir į gamybą – 64 tūkst. eurų, tad iš viso mums tai kainavo pusę milijono litų.“
Ruošia pusgaminius
Rytą moterys pradeda anksti – prieš šešias. Iš Dusetų atvažiuoja vieni darbininkai, o į Antalieptę skuba pačios – iš ten atsiveža dar du.
„Emertos“ kolektyvas supirktas sraiges verda, uodegėles atskiria, atideda ir skylėtus kiautus. Tolesnei gamybai netinkami kiautai keliauja į žuvininkystės ūkį, kur virsta šėralu. Kiautus perka ir prancūzai.
„Sraigieną išmasažuojame, sudedame į maišelius po penkis kilogramus, užšaldome šokiniame šaldiklyje ir laikome 18 laipsnių šaltyje. Gamybai kasdien mums reikia 30 kilogramų sraigių mėsos. Verdame ją vyne – neseniai gavome siuntą iš Ispanijos“, – pasakojo N.Pronckienė.
Į atrinktus kiautus be skylučių gamybos cecho darbuotojos sukemša sraigių mėsą ir uždaro juos sviestu su prieskoninėmis žolelėmis – krapais, petražolėmis.
Tokios paruoštos sraigės užšaldomos ir parduodamos.
Prieš vartojimą tereikia 10 minučių pašildyti iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pasak verslininkių, skaniausia, kai prie tokių sraigių patiekiama paskrudintos duonelės.
Susidomėjo rusai
Lietuvoje „Emertos“ sraigių galima paragauti poroje restoranų: vienas – Vilniuje, kitas – Visagine, verslininkės savo gaminiais prekiauja ir mugėse bei parodose.
Maža to, jos suka ir kibinus su sraigienos įdaru, ir netgi „Napoleono“ tortą sutepa sraigiena.
Kai verslas įsibėgėjo, moterys pradėjo galvoti ne tik apie vietos rinką, bet ir apie eksportą.
Savo produkciją jos jau pristatė Sankt Peterburgui – laukia Rusijos fitosanitarijos ir veterinarijos tarnybos „Rosselchoznadzor“ leidimo tiekti sraigių produktus į šią šalį.
„Jau skambinama ir iš Maskvos, Žemutinio Naugardo, Kazachstano. Tačiau jei imtumės ir ten tiekti, nematytume šviesios dienos, dirbtume ne viena pamaina“, – pasakojo moterys.
Juk ir taip tenka suktis beprotišku tempu – antai per tris dienas paruošta 42 kilogramai tešlos, iš jos 1200 kibinų padaryta.
Per dieną „Emerta“ gali paruošti 20–25 padėklus sraigių, ant vieno sutelpa 130 sraigių.
Turi ir daugiau planų
Verslininkės iš Paskardiškių užsimojusios vežti sraiges ir į Ispaniją.
Jau paruoštas ir krovinys – 120 dėžių, kiekvienoje jų – 52 indeliai po 12 burgundiškų sraigių.
Sraigių iš Salako, kaip pasakojo N.Pronckienė, norėjo ir prekybos tinklas „Lidl“, tiesa, ne Lietuvos rinkai, o išsivežti į Vokietiją, tačiau ten buvo pageidaujama tiek daug, kiek ši įmonė nespėtų paruošti.
„Tačiau ieškosime ateityje žmonių, dirbsime pamainomis“, – sakė N.Pronckienė.
Plėsti sraigių ūkį – ne vienintelis dviejų verslininkių užmojis. Jos ketina įsteigti sveikatingumo centrą, galbūt teikti maitinimo paslaugas.
Juolab jau dabar sulaukia lankytojų – siūlo turistams mokomąją programą, per kurią parodo ir sraiges, ir kaip jos ruošiamos.
Tokios programos kaina – 7 eurai žmogui.
Pačios nevalgė, kol neaugino
Pasak N.Pronckienės ir S.Jegelevičienės, ir lietuviai jau įpranta prie sraigių, domisi jomis. Nors, neslėpė moterys, jodvi sraigių nė į burną neėmė, kol nepradėjo pačios auginti.
„Manėme, ką mes – žudikės, kad sraiges valgytume.
Kai pirmą kartą kepėme keptuvėje, mums buvo taip baisu“, – prisiminė N.Pronckienė, dabar dažną dieną skanaujanti šio patiekalo.
Šiemet tris dienas „Litexpo“ gastronomijos parodoje prie jų stendo driekėsi eilės.
„Nepardavėme nė vieno indelio, kol neparagavo.
Buvo tokių šiuolaikiškų žmonių, kurie sraigių Prancūzijoje ragavę, sakė, kad mūsų skanesnės. Būna, kad specialiai pas mus atvažiuoja sraigių – turime nuolatinių klientų“, – sakė N.Pronckienė.
