Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
Baigęs Vilniaus jėzuitų gimnaziją P.Narušis, gydytojos sūnus, pasirinko medicinos studijas.
Nors jau tada galvojo ir apie mokytojo kelią.
Tiesa, į pasirinkimų sąrašą, ką norėtų studijuoti, pedagogikos Paulius neįtraukė. Į jį, be medicinos, įrašė psichologiją, ekologiją, anglų kalbą, kultūros antropologiją.
Jau studijuodamas vilnietis svarstė sukti į vaikų psichiatriją arba šeimos mediciną.
„Į mediciną stojau norėdamas padėti žmogui, žmonijai. Medicina – kilni misija“, – įsitikinęs Paulius.
Šešto kurso pabaigoje, kai išmušė lemtinga pasirinkimo valanda, jis stabtelėjo pamąstyti ir į rezidentūrą nebestojo.
„Tuomet įvyko lūžis. Universitete dirbau renginių organizatoriumi ir man tai labai patiko. Taip laisvalaikis tapo darbu, o darbas, kurio galėjau imtis, pasitraukė į šalį“, – neslėpė Paulius.
O netrukus jis pasuko į mokyklą – Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją.
Kryptis – mokykla
Kad Paulius ilgainiui tapo mokytoju, nieko keista. Juk jis ta kryptimi ėjo seniai.
„Vasaromis savanoriaudavau vaikų stovyklose. Tarkim, į „Lietuvos atgają“ vykdavau kaip medikas. Tačiau ten ne tik prižiūrėdavau, kad vaikai nesusirgtų ar susirgę greičiau pasveiktų, bet ir padėdavau organizuoti renginius. Man tos dešimt dienų būdavo malonumas“, – pasakojo P.Narušis.
Jis yra ir aktyvus Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnas – bendrauja su gimnazistais, padeda jiems savo patarimais.
„Mačiau ir draugų, kurie pasirinko tapti mokytojais, pavyzdžius. Mano bendraklasė, baigusi teisę, įsidarbino Jėzuitų gimnazijoje – pavadavo sergančią mokytoją.
Per tą laiką suprato norinti būti mokytoja, dėstyti anglų kalbą, tad vėl stojo į Vilniaus universitetą studijuoti anglų filologijos ir pedagogikos. Ji dirba mokytoja ir tuo mėgaujasi“, – pasakojo Paulius.
Programoje išmėgino jėgas
Įkvėptas dar kelių bičiulių jis nutarė išmėginti jėgas programoje „Renkuosi mokyti“.
Praėjusios vasaros du mėnesius P.Narušis praleido mokydamasis mokyti kitus.
„Turėjau pagalvoti, ką galėčiau vaikams dėstyti turėdamas gydytojo diplomą. Maniau, kad mielai mokyčiau juos biologijos ar chemijos. Tačiau buvau atviras pasiūlymams.
Man pasakė, kad Panevėžyje progimnazijoje reikia etikos mokytojo. Susimąsčiau ir nutariau pamėginti.
Juolab etika – dalykas apie vertybes“, – apie tai, kas jam pačiam svarbu, kalbėjo P.Narušis.
Kad bent dvejiems metams teks palikti gimtąjį Vilnių, Pauliaus neišgąsdino. Maža to, jis tokios permainos norėjo.
„Sakiau, kad norėčiau išvykti į mažesnį miestą. Vilniuje vaikai turi daugiau galimybių, kitur – mažiau. Man norėjosi jausti, kad atlieku misiją. Norėjau išlįsti iš sostinės burbulo“, – sakė Paulius.
Panevėžyje jis buvo buvęs anksčiau, tačiau trumpam.
Vaikai myli savo miestą
„Kai atvažiavau čia pasidairyti, man viskas patiko. Judrus ir gyvas miestas. Ieškodamas, kur apsigyventi, nutariau, kad norėčiau įsikurti ne pačiame mieste, o už jo, noriu pievelės, lysvės, kur galėčiau įkišti kokią svogūno galvą. Tokią vietą ir radau“, – kaip įsikūręs, pasakojo Paulius.
Panevėžiečiai jam pasirodė kitokie nei vilniečiai, apstulbino išgirsti skundai, kad Panevėžyje mažiau galimybių, kad visi iš šio miesto išvyksta.
„Ne visi panevėžiečiai dega noru prilaikyti savo vaikus, kad jie liktų savo mieste, neturi miesto vizijos, netiki jo ateitimi.
Gal daugelis jų realistai, bet jaučiu, kad savo miestą jie vis tiek labai myli.
Manęs daug kas klausinėjo, kaip ir ko aš, vilnietis, atvykau į Panevėžį. Tarytum sunku suprasti, kodėl kas nors norėtų palikti Vilnių.
Žinau, kad Lietuva – ne tik Vilnius, ir kaip vilnietis supratau, kad sostinėje nepajausiu visos šalies. Norėjau ir tebenoriu pažinti ir suprasti.
O tas, kas ieško kultūros, Panevėžyje tikrai jos ras kad ir kiekvieną vakarą – čia vyksta nemažai renginių. Ieškantis ramybės taip pat čia jos ras“, – patikino Paulius, tos dienos, kai kalbėjomės, vakarą susiruošęs į teatrą.
Kartais po pamokų jis skuba į folkloro kolektyvą. Kaip ir studijuodamas mediciną Vilniaus universitete. Ten jis šoko, dainavo ir kitaip muzikavo ansamblyje „Ratilio“.
„Ir iš šeimos, ir mokydamasis Jėzuitų gimnazijoje gavau stipraus vertybinio ugdymo pamatą. Be to, ir mūsų giminė daininga – iš ten perėmiau meilę liaudies muzikai“, – pasakojo mokytojas.
Iššūkių – per akis
Pirmos dienos Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje jauno etikos mokytojo neišgąsdino, nors iššūkių buvo per akis. Tiesą sakant, jų nesumažėjo netgi prabėgus pusmečiui, tačiau dabar jau tiek mokytojas, tiek mokiniai priprato vieni prie kitų.
Vienas iššūkių – neretai vaikai į etiką žiūri kaip į antraeilį dalyką, pamoką, kurios nereikia.
„Motyvuoti, kad tai svarbu, gana sunku“, – neslėpė Paulius.
Dirbdamas su penktų–aštuntų klasių mokiniais jis pats daug mokosi ir išmoksta, ypač kantrybės.
„Jau sulaukiau vaikų padėkos už kantrybę“, – šypsojosi mediko kelią į mokytojo kasdienybę iškeitęs P.Narušis.
Be etikos pamokų, P.Narušis progimnazijoje veda jaunųjų tyrėjų būrelį, tam praverčia ir medicinos, chemijos, biologijos žinios.
Nustebino amžius, ne medicina
Kaip vaikai reagavo, kad juos moko gydytojas?
Paulius tiktai nusišypsojo išgirdęs šį klausimą. Mokinius pradžioje labiausiai domino, kiek jam metų, o medicina jų nenustebino.
P.Narušis jau žino, ką kitais, antraisiais, metais klasėje darys kitaip, kaip tobulins savo darbą. O spręsti, ar mokytojo kelias yra jam skirtas, dar per anksti, mat ir pačiam reikia dar daug ką suprasti.
„Šioje mokykloje daug jaunatviškų mokytojų, mokykla stipri, visi tobulinasi, mokosi.
Jų patarimai man labai naudingi, aš pats vis dar labai daug mokausi, kuriu pamokų turinį, ruošiuosi joms.
Man reikia vienu metu įgyti daug naujų įgūdžių“, – sakė Panevėžyje įsitvirtinti bandantis mokytojas.
Jis dažnai savaitgaliais grįžta į sostinę, mat ten draugai, tačiau po truputį jaukinasi ir Panevėžį.
P.Narušis netgi mano, kad šiame sau atrastame mieste galėtų likti kur kas ilgiau, nei numatyti dveji metai.
„Norėtųsi vykdyti misiją ir save dovanoti ne tik Vilniui. Gyvenimas parodys, kaip bus toliau“, – ateities planų dar nežino naujai iškeptas mokytojas.
