Iš Pietų Airijos į Širvintų rajono Musninkų miestelį prieš trejus metus grįžę lietuviai pataria, kad svarbiausia norint grįžti į Lietuvą su vaikais – nepraleisti tam tinkamo momento.
Emigracijos pradžia
Algis pasakojo, kad su šeima į Airiją išvyko 2005-aisiais, didžiosios emigracijos bangos, metais. Vyras, ilgus metus dirbęs vadybininku Vilniuje, to meto gyvenimo sąlygomis ir atlyginimu per daug nesiskundė.
Šeimos teigimu, išvykti įtikino draugas, Airijoje ieškojęs darbuotojų.
„Dvyniams buvo tik metukai, kai išvažiavome. Man dirbti dar nereikėjo. Buvome pasiėmę paskolą, tai galvojau, metai ar du, grąžinsime paskolą ir grįšime atgal. Bet kai gimė verslas, supratau, kad reikės mums dar čia pabūti“, – šeimos istoriją pradėjo pasakoti Marija.
Algis, gyvenimą Airijoje pradėjęs parduotuvėje salės darbuotoju, po kelerių metų tapo autoserviso bendrasavininku.
„Iš pradžių dirbau parduotuvėje, dėliojau prekes į lentynas. Kai mane priiminėjo į darbą, labai stebėjosi, žiūrėjo į mano gyvenimo aprašymą ir klausė, ar tikrai noriu tokio darbo. Bet aš sakiau, man reikia nuo kažko pradėti, už kažko užsikabinti“, – pradžią prisiminė Algis.
Jo teigimu, ilgainiui gyvenant emigracijoje pradinis tikslas sutaupyti blėsta.
„Pradedi gyventi, atsiranda kiti poreikiai, pradedi keliauti, mašiną geresnę perki, keliesi gyventi į geresnę vietovę“, – tikino Algis.
Grįžimas į Lietuvą
Pasak Algio, nors gyvenimas užsienyje – labai patogus, į Lietuvą grįžti juos paskatino vaikai.
„Vaikai mus truktelėjo atgal į Lietuvą, nes jie turėjo pradėti eiti į šeštą klasę. Be to, Marija visada norėjo grįžti“, – sako Algis.
Palyginę Airijos ir Lietuvos mokymo programas, kurios buvo labai panašios, Marija ir Algis nutarė, kad dabar pats laikas grįžti į Lietuvą arba jie rizikuoja užsienyje likti visam laikui.
„Daug šeimų Airijoje sulaukia tokio laikotarpio, kai vaikai pradeda eiti į vyresnes klases ir tada šie atsisako grįžti. Jiems būna sunku priprasti prie naujos mokymosi programos Lietuvoje, ieškoti naujų draugų. Tada tėvai užsienyje lieka vien tik dėl to, kad vaikai nebenori grįžti į Lietuvą“, – pasakojo Algis.
Šeima atviravo, kad gyvendami Airijoje niekada nesijautė kaip namuose.
„Atrodė, kad svečiuose būtume vienuolika metų. Kažkokia nesąmonė...“, – svarstė Marija.
Jai antrino ir Algis. Jo teigimu, nors Pietų Airijos mieste žmonės labai tolerantiški ir šilti, net ir tarp jų jautėsi svetimas. Kadangi artimų draugysčių su vietiniais gyventojais užmegzti nepavyko, šeima daugiausia bendravo su lietuvių bendruomene.
Naujas gyvenimo etapas
Pora tikino, kad grįžti į Lietuvą buvo stebėtinai lengva. Būsimą namą Širvintų rajono miestelyje Musninkuose, jie išsirinko internetu dar būdami Airijoje. Buvę vilniečiai namą Širvintų rajone rinkosi ir pagal patogumą, ir pagal kainą.
„Ieškojome namo, kad būtų bent kažkiek žemės ir mokykla būtų šalia, kad nereikėtų vaikų vežioti. Airijoje vaikų vienų niekur palikti negalima, juos reikia nuvežti į mokyklą, pasiimti iš mokyklos, taip pat yra su būreliais. Airijoje praktiškai buvau asmeninė vaikų vairuotoja. O Musninkuose labai gerai. Gimnazija – keturios minutės pėsčiomis, visi būreliai vietoje, vaikai patys pareina pavalgyti, vėl išeina į būrelius, man galvos neskauda“, – pridūrė ji.
Algis pasakojo, kad ir Musninkų gimnazijos direktorius daug padėjo, kad poros vaikai lengviau adaptuotųsi naujoje mokykloje.
„Direktorius paprašė, kad atvažiuotume ne rudenį, o porą savaičių prieš pasibaigiant mokslo metams, kad vaikai pamatytų mokyklą. Tai labai padėjo, nes vaikai žinojo, kad mokykla gera. Kaimynai – klasės draugai, jie labai šiltai priėmė“, – džiaugėsi širvintiškis.
Vaikams lengvai prisitaikyti padėjo ir tai, kad jie gerai skaitė ir rašė lietuviškai. Šeima pasakojo, kad Airijoje vaikai kiekvieną sekmadienį lankė lituanistinę mokyklą, žaidimų forma mokėsi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos.
Prieš tris su puse metų grįžusi šeima dar svarsto, kokia veikla užsiimti Lietuvoje. Pasak Algio, verslas Airijoje šeimai leidžia neskubėti ir išanalizuoti, ko Lietuvoje trūksta.
„Žiūrime, ką galėtume pradėti veikti, mąstome. Galėčiau dirbti tai, ką išmanau – remontuoti automobilius. Nors Vilniuje servisų yra ant kiekvieno kampo, vis tiek žmonės sako, kad yra pakankamai jų didelis poreikis“, – apie ateitį svarstė Algis.
Marija teigė, kad Airijoje likęs verslas leidžia jai save realizuoti savanoriaujant, užsiimant artima veikla ir nesitikint už ją gauti pinigų.
„Savanoriauju vaikų namuose, labdaros ir paramos fonde „Algojimas“, padedu vaikų dienos centre, kartu su organizacijos „Niekieno vaikai“ atstovais būname su vienišais vaikais ligoninėse“, – pasakojo moteris.
Ryškūs valstybių skirtumai
Pasak jo, imtis naujo verslo Lietuvoje kol kas stabdo ir vidinė baimė.
„Turime idėjų, žiūrime, ko Lietuvai reikia. Tačiau Lietuvoje daugiau vidinės baimės dėl verslo kūrimo. Airijoje yra pakankamai stabilu, įstatymai nesikeičia. Ten kaip prieš 25 metus nusprendė dėl pelno mokesčio dydžio, taip jis nesikeitė ir visi žino, kad jis nepasikeis“, – skirtumus tarp valstybių įvardijo Algis.
Skirtumai matomi ir tarp Airijos ir Lietuvos institucijų.
„Tarkime, pas tave ateina mokesčių, ar kokia kita inspekctoriai ir pamato, kad kažko trūksta. Jei sakai, kad nežinojai, Lietuvoje pasakytų, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ir gautum baudą. O Airijoje sakytų, kad susitvarkytum, o po dviejų mėnesių ateis patikrinti. Patikrina, viskas sutvarkyta, visi laimingi, verslas toliau eina, jis nenukentėjo, jo nesustabdė, baudų neuždėjo“, – pasakojo Algis.
Paklaustas, ar nesigaili grįžęs, Algis tikina, kad jeigu gailėtųsi, vėl išvažiuotų.
„Vieną kartą išvažiavus tampa labai lengva vėl bet kur išvažiuoti, nebėra vidinio susikaustymo, nebėra prisirišimo prie vietos“, – pripažino vyras.
Jo teigimu, norint į Lietuvą sugrąžinti emigrantus, reikia klausti, kodėl jie išvažiavo. Panaikinus problemą, dėl kurios jie išvažiavo, jie galėtų grįžti.
Ribotos savivaldybių galimybės
Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės teigimu, savivaldybė grįžusioms šeimoms gali padėti gauti vietą mokykloje ar darželyje, tačiau daugiau įrankių, kaip palengvinti jų grįžimą ir būsimą įsikūrimą, savivaldybė neturi, bet padeda kaip gali.
„Grįžo žmonės į Čiobiškį, ir moteris sako: „Aš esu kirpėja. Noriu kirpyklą atidaryti, bet noriu kaime, kuo galite padėti?“ Čiobiškyje turėjome patalpas, paskelbėme aukcioną. Bet vėl yra daugybė reikalų paskelbti tą aukcioną. Tai gerai, kad niekas kitas neatsirado, ir ji už eurą ar už du galėjo išsinuomoti tas patalpas kaime, kurių jau šimtą metų niekam nereikėjo. Tada pati moteris įkūrė, susitvarkė ir atidarė savo kirpyklėlę“, – džiaugėsi Ž. Pinskuvienė.
Merės teigimu, tai vienas iš sėkmingų pavyzdžių, bet pats procesas nėra lengvas.
„Nėra taip, kad atėjo žmogus, ir mes galime tiesiog duoti patalpas, kad įsikurtų, o jie kažkada paskui sumokėtų. Yra aukcionai, trijų mėnesių turto įvertinimai ir taip toliau. Čia valstybinė politika, mes, merai, nuvažiavę į ministerijas kalbame apie tai“, – pasakojo Širvintų merė.
