Inžinieriaus diplomą turintis V.Navikas po Nepriklausomybės atkūrimo ėmėsi didmeninės prekybos, o 1992-aisiais, kai Marijampolėje dar nebuvo didžiųjų prekybos centrų, ryžosi atidaryti savo parduotuvę.
„Valstybėje vyko lūžiai, norėjau save išbandyti. Tais laikais Marijampolėje buvo tik vartotojų kooperatyvo parduotuvės. Buvau važinėjęs po Lenkiją, Vengriją. Kainos buvo panašios kaip ir Lietuvoje, tačiau pas mus trūko asortimento.
Pirmajai parduotuvei patalpų ieškojau Marijampolės centre, bet gal ir gerai, kad neradau. Užtvankos gatvėje pirkau namą su sklypu.
Prekiavome maistu ir alkoholiu 35 kvadratinių metrų prekybos salėje“, – verslo pradžią prisiminė V.Navikas.
Privačių namų rajone atidarytoje parduotuvėje pirkėjų netrūko, nes joje kainos buvo šiek tiek mažesnės nei kooperatyvo įmonėse.
„Iš pradžių į naują veiklą žiūrėjome su iliuzija, jog viskas bus gerai. Reikėjo užimti rinką, įgyti žmonių pasitikėjimą. Buvo ir neigiamo požiūrio, – esą verslininkas – spekuliantas.
Kai paskelbiau, jog ieškau keturių pardavėjų, į skelbimą atsiliepė 250 moterų, įsivaizduojate? Tuo laiku pardavėjos atlyginimas buvo 200 litų (58 eurai).
Sunkiausia buvo su licencija prekiauti alkoholiu. Iš pradžių ji kainavo 500 litų (145 eurai), o Gedimino Vagnoriaus laikais, kai į rinką atėjo „Vilniaus prekyba“, licencija pašoko iki 30 000 litų (8696 eurai).
Alkoholio prekyba yra pelninga, tačiau aš jos tuo metu atsisakiau.
Iš prekybos buvo galima gyventi, nebuvo didelės konkurencijos. Gal niekas nepatikės, tačiau tais laikais nesulaukiau jokio reketo“, – pasakojo V.Navikas, vėliau – 2000 ir 2003 m. – atidaręs dvi nedideles parduotuves Sporto ir R.Juknevičiaus gatvėse.
Parduotuvės savininkui prieš tris dešimtmečius nebuvo sunku susirasti tiekėjų.
Verslininkas ima vardinti Marijampolėje ir jos apylinkėse dirbusias bendroves bei ūkininkus ir pats nustemba, jog iš bemaž keliolikos pirmųjų tiekėjų iki šiol neužsidarė ar nebankrutavo tik Marijampolės pieno konservai. Dešimtys mėsos, miltų, duonos, dešrų gamintojų jau išnyko iš rinkos.
„Tais laikais atsiskaitydavome grynaisiais pinigais, nes banko pavedimai vykdavo labai lėtai. Būdavo, atveža tiekėjas prekes, – mes iš karto pinigus ant stalo“, – sakė V.Navikas.
Jo trys prekybos įmonės ne vieną kartą buvo apiplėštos. Į vieną parduotuvę vagys brovėsi net tris kartus ir pridarė didelių nuostolių.
V.Naviko parduotuvės „Airo“ nepriklauso jokiam tinklui. Nors verslininkas buvo kalbinamas prie vieno jų prisijungti, tačiau atsisakė: „Marijampolėje esu vienintelis ne tinklinis, neketinu prie ko nors jungtis“.
Marijampolietis teigė, jog verslo subtilybes perprato per penkerius metus.
„Matau, kokių klaidų padariau anuomet, kai nusprendžiau atidaryti pirmąją parduotuvę. Dabar investuočiau į kelis taškus gerose vietose, kad užimčiau didesnę rinkos dalį“, – neslėpė V.Navikas.
