Lygatnės žavesys
Vienoje iš keturių Latvijos žemių, Vidžemėje, yra ypatinga traukos vieta. Tai – Lygatnė, kurioje žmonių gyvenimas du šimtmečius buvo susijęs su popieriaus fabriko veikla.
Senamiestis su išlikusiais fabrike dirbusių žmonių namais, smėlio kalvose išraustos olos – rūsiai, zigzaginis žuvų takas upėje, pažintiniai gamtos takai.
Visa tai žavi. Bet ar alkanas žmogus gali ilgai klausytis paukščių giesmių ar upės čiurlenimo? Yra žmonių, kurie nujautė, kad geriau neignoruoti atsakymo į šį klausimą.
Gimdykloje – padėkos
Lygatnėje įvyko nepaprasto pastato virsmas. Prieš gerą šimtą metų, kai fabrikas dirbo visa galia, raudonų plytų statinyje dažnai laimės ašaras braukdavo naujagimių klyksmą išgirdusios moterys.
Vėliau jame veikė ambulatorija, kurioje vieni žmonės drebėjo prie dantisto durų, kiti, nešini receptais, skubėdavo į vaistinę.
Bet istorijai patinka daryti pauzes. 2014-aisiais fabrikas buvo uždarytas, ambulatorija – daug anksčiau. Tą pastatą niokojo gamta ir žmonės tol, kol jo neaptiko į Lygatnę iš Rygos stebėti paukščių atvykęs ornitologas Ėrikas Dreibantas.
Antroji šio žmogaus profesija – virtuvės šefas. Taigi įsimylėjęs Lygatnę jis prieš penkerius metus pardavė butą Rygoje ir nusipirko pelėsių kvapo prisigėrusį gimdymo namų pastatą.
Per porą metų jį restauravo, užveisė sodą, pakvietė garsų virtuvės šefą Jurį Dukalskį ir taip įkūrė restoraną „Pavarų maja“. Dar nė vienas svečias neuždarė jo durų nuoširdžiai nepadėkojęs už gardų maistą.
Prireiks grynųjų
Ė.Dreibantas, kasdien važiuodamas į Lygatnę ir grįždamas iš jos į namus, ties Lielstraupe keltu persikelia per Gaujos upę. Nuo vieno miesto iki kito – vos 10 kilometrų.
„Bilietas į vieną pusę – 5 eurai. Tai privatus keltas“, – neturinčius grynųjų pinigų vairuotojus keltininkas priverčia įjungti atbulinį automobilio bėgį. Bankų kortelės jam nė motais, todėl kelias iš Lygatnės per Cėsis arba Siguldą iki grasiosios pilies Lielstraupėje pailgėja kone trigubai. Bet jį verta įveikti.
Ne šiaip sau Lielstraupės pilį pamėgo kino kūrėjai – lakios vaizduotės žmonių ji nepalieka abejingų. Vos prieš ketverius metus iš pilies buvo iškelta priklausomybės ligų ligoninė ir restauratorių rankų dar nepalytėtas statinys buvo atvertas lankytojams.
Gydė sunkius ligonius
Palatose išliko paklotos lovos. Iš ligoninės priimamojo taip ir neišsivėdino skurdo, baimės ir pagirių smarvė. Išliko didžiulė pacientams skirta biblioteka, greta – 30 lovų palata, kurioje XIX a pabaigoje puotaudavo pilį stačiusios kilmingos Rosenų giminės svečiai.
Vienoje pilies palėpių stropiai saugomos specialios paskirties patalpos – 7-ojo dešimtmečio stiliaus baras. Tai vieta, kur maždaug iki 1980-ųjų naudotas priklausomybės nuo alkoholio gydymo metodas, vadintas aversija. Mat buvo tikima, kad kartu su svaigalais išgerti pykinimą sukeliantys vaistai ilgainiui išugdys pasišlykštėjimą alkoholiu.
Laimei, ligoninės pilyje nebėra, bet yra galimybė pamatyti, kas išliko šiame didingame pastate po 1906–1909 m. restauracijos.
Tai buvo pirmoji mokslinė restauracija Baltijos šalyse, atlikta tuomečio šeimininko barono Hanso fon Roseno prašymu. Jos prireikė, kai pilį 1905-aisiais suniokojo gaisras.
Architektas Wilhelmas Bockslaffas suvienijo jėgas su mokslininkais ir atstatė pilį tokią, kokia ji buvo XVIII a. Barono šeima joje gyveno iki Antrojo pasaulinio karo – 1939-ųjų.
Sielininkas ir muziejus
„Tuoj tuoj atrakinsiu“, – Maris Mitreviscas įkiša raktą į spyną, pakabintą ant šviežiai sukalto namo durų. Už jų – muziejus, kuriame į nuotraukas, jų aprašus, dokumentų kopijas sukeltas šio žmogaus gyvenimas, o kartu ir Gaujos upe sielius plukdžiusių plaustininkų istorija.
„Kas čia toks? Nepažįstat?“ – 82 metų Maris šypsosi pamatęs, kokiu smalsiu žvilgsniu lankytojos – oi, jau tos moterys! – apžiūri nuotraukomis nukabinėtas muziejaus sienas. Vienoje jų ant plausto stovi Maris – aukštas, plačiapetis kokių 30 metų vyras.
Dauguma nuotraukų, liudijančių, kaip apie 1960-uosius dirbo plaustininkai ir sielininkai, yra darytos paties Mario.
„Kokiu fotoaparatu?“ – išsprūsta klausimas pamačius, kaip puikiai fotografas mokėjo parinkti kadrus. „Smena 2“, – paglostytas komplimentų atsakė Maris.
Jis pasakojo, kaip mediena maždaug 120 metų buvo plukdoma upe kone 350 kilometrų – upės vingiais kone nuo ištakų iki pat Rygos. Jis išguldė plaustininkų istoriją ir pakvietė apžiūrėti kitą namelį – tokį patį, kokiuose vyrai pakrantėse gyvendavo tris mėnesius.
Paprastai per tiek laiko žiemą paruošta mediena pasiekdavo Baltezerą ties Ryga, o iš jo – ir popieriaus fabrikus bei uostą.
Apie 1970-uosius darbą, kurį atliko Gaujos upė, perėmė mašinos. Plaustininkų profesija išnyko, tačiau M.Mitreviscas neliko be darbo. Jis 35 metus dirbo gamtos inspektoriumi Gaujos nacionaliniame parke.
Naujoji Siguldos pilis
„Kas čia bus?“ – ne taip seniai sukdami taku link Livonijos ordino tvirtovės Siguldoje turistai kraipė pečiais matydami pastoliais apstatytą pastatą. O pernai šis grakštus statinys – 1881-aisiais iškilusi grafo Dmitrijaus Kropotkino ir jo žmonos Olgos vasaros rezidencija – buvo atverta lankytojams.
Istorija Siguldoje parodė savo dantis – per Pirmąjį pasaulinį karą, 1918-aisiais, per miestą ėjo fronto linija, pilis buvo išdraskyta, o po 1922-ųjų žemės reformos Kropotkinų šeima apskritai neteko į ją teisės ir emigravo į Prancūziją.
Tuomet, kai pilis buvo perduota Latvijos rašytojų ir žurnalistų sąjungai, jie ėmėsi rinkti lėšas jai išgelbėti. Menininkams pavyko – 1937-aisiais pilis buvo restauruota pagal architekto Alfredo Birkchanso projektą.
KGB būstinė, Gynybos ministerijos sanatorija, poilsio bazė, širdies ligų gydykla – sovietmetis tyčiojosi iš pilies istorijos, tačiau ir jis turėjo pabaigą. Užtat dabar lankytojai gali grožėtis unikaliu nacionalinio romantizmo stiliaus pilies interjeru – tai, ką buvo sukūręs A.Birkchansas, buvo atnaujinta per 2017–2021 metus.
Pasak gidės Aigos, Kropotkinų giminė buvo gausi ir turtinga, Siguldoje gyveno keturios jų kartos – iki Antrojo pasaulinio karo.
„Rodos, 2000-aisiais į Vokietijoje, Hanoveryje, vykusią turizmo parodą buvo nuvykę ir žmonės iš Siguldos savivaldybės. Taip jau nutiko, kad į parodą užsuko paskutinis iš Kropotkinų – Nikolajus ir visiškai atsitiktinai eidamas pro Siguldos stendą pamatė savo senelio pilį.
Taip netikėtai prasidėjo jo ir Siguldos bičiulystė.
Po mirties N.Kropotkinas buvo palaidotas prie savo protėvių Siguldos kapinėse“, – papasakojo Aiga ir pasiūlė atsisėsti į žalia oda aptrauktą krėslą – vienintelį originalų baldą, išlikusį nuo XIX a.
Kur dar verta apsilankyti Vidžemėje?
Poilsio ir pramogų parkas Siguldoje „Tarzans“. Šis parkas – tai ne tik lengvesnio sudėtingumo ar ypač sudėtingos karstynių trasos. Tai – vieta, kurioje neįmanoma nusėdėti vietoje.
Jame įrengtas batutų parkas, čiuožynė, skirta nuo slėnio nusileisti ant pripučiamųjų kamerų. Veikia keltuvas, kuriuo kylant į slėnio viršų ir leidžiantis nuo jo atsiveria įspūdingi Gaujos upės nacionalinio parko vaizdai.
Nusileisti nuo kalno galima ne tik keltuvu, bet ir rogutėmis, kurios trasoje įsibėgėja iki 40 km/val. Šlaito papėdėje mažiausiųjų laukia automobilių parkas „Safari“, o greta jo – batutai, baseinas su „padangų“ laivais ir daugybė kitokių pramogų.
„Tarzans“ trasas sudaro 11 takelių su daugybe medžiuose esančių kliūčių. Kai kurie takai, skirti labiausiai įgudusiems, pakelti kone į 20 metrų aukštį. Vis dėlto trasos parke yra skirtingo sunkumo – pritaikytos įvairaus amžiaus ir skirtingo fizinio pajėgumo žmonėms.
Išskirtinė yra zigzaginė trasa, kurią sudaro 14 lynų, nutiestų skersai milžiniško slėnio. Iš jų ilgiausias yra paskutinis – lynu tenka nuskrieti net 220 metrų.
Tai nelengva užduotis drąsuoliams – kaskart įveikus vieną atkarpą tenka iš naujo prisisegti saugos diržus ir skrieti toliau. Tam reikia ir drąsos, ir stiprių rankų.
Adresas: Sigulda, Peldu iela 1; www.tarzans.lv
„Pazemes ezeri“. Tai – įspūdingas gamtos kūrinys. Statūs krantai, šešėlinės daubos, smiltainio atodangos, didžiulės duobės ir du paslaptingi urvai su skaidriu vandeniu – visa tai galima pamatyti Straupėje, Braslos upės krante prie Vėjinių („Vėjini“) poilsio namų.
Požeminiai šaltiniai Braslos upės pakrantėse kadaise išgraužė dideles tuštumas. O dabar tai neįprasta požeminė karalystė, liudijanti kūrybingą gamtos galią.
Ekskursijos į urvus vyksta tik lydint gidui. Adresas: Vėjiniai, Cėsių apskritis, Straupės savivaldybė; www.pazemesezeri.lv
Kur pavalgyti?
Restoranas „Pavaru maja“ dirba nuo ketvirtadienio iki sekmadienio imtinai. Maistą jame vertėtų užsisakyti iš anksto. Meniu yra fiksuotas – iš 4 arba iš 6 patiekalų, gaminamų iš sezoninių gėrybių ir to, ką užaugina vietos ūkininkai. Atitinkamai tai kainuoja arba 40, arba 65 eurus. Adresas: Lygatnė, Pilsonu iela 2; www.pavarumaja.lv
Siguldos viešbučio restoranas „Viesnica Sigulda Restorans“. Adresas: Sigulda, Pils iela 6.
Restoranas „Kungu rija“ įkurtas turistams patogioje vietoje – prie kelio, iš Siguldos vedančio į Turaidos muziejų. Adresas: Kungu rija, Krimuldos savivaldybė; www.kungurija.lv
Kur verta apsistoti?
Siguldoje, Gaujos nacionaliniame parke, esantis poilsio centras „Ziedlejas“ dar vadinamas gamtos SPA. Jo šeimininkai tai vadina ir sveikatingumo kurortu, nes poveikį žmonėms daro gamta, neįprasta nakvynės vieta, išpuoselėtas vaistažolių daržas ir, žinoma, pirties ritualai. Jų yra trys – tradicinė garinė, juodoji dūminė ir garinė – iš vilnos.
Išpuoselėtame sode tarp senų obelų stovi keturi skandinaviškos architektūros namai iš stiklo ir „surūdijusio“ plieno. Viduje – viskas apgalvota: ir kur įsitaisyti po pirties arbatos puodeliui, ir kaip prigulti, kad būtų galima nuolat stebėti gamtą. Adresas: Sigulda, „Ziedlejas Gaujmali“; www.ziedlejas.lv
