– Domai, ką atradote atvykęs į Afriką?
– Įsivaizdavau Afriką visai kitokią, nei ji yra. Aš čia gyvenu gerą gyvenimą. Žmonės visur panašūs, o kultūra čia labai draugiška, atvira. Tu, būdamas baltasis, esi labai įdomus, vietos žmonės dažnai bando pakalbinti. Užsieniečio bruožai atveria labai daug durų – tai būdas susipažinti.
Mus jie vertina už tai, kad atvežame tarptautinę kultūrą: visi nori dirbti užsienio kompanijoje, nes tai – aukštesnis lygis. Tam yra objektyvių priežasčių: europietiškas vadybos stilius kur kas pagarbesnis darbuotojo atžvilgiu nei vietos žmonių ar čia verslą vystančių indų arba kinų. Pastarieji į darbuotojus žiūri kaip į pigią darbo jėgą. Europinės įmonės tokio požiūrio tikrai nepropaguoja.
– Prie ko teko pratintis atsikrausčius į Keniją?
– Afrikoje nuo Europos nemenkai skiriasi pati darbo kultūra. Pavyzdžiui, visiškai normalu į susitikimą atvažiuoti 40 minučių vėliau. Įsivaizduokite, kaip į tai būtų reaguojama Europoje.
Čia laiko sąvoka visai kitokia. Mes su vietos darbuotojais jau išsiugdėme įprotį viską daryti laiku, tačiau jeigu bendraujame su kitais partneriais, patikėkite, jiems nieko neįprasto prisijungti prie susitikimo daug vėliau nei sutarta ir dėl to net neapgailestauti.
Kenijoje ir Ugandoje žmonės vengia kalbėti apie darbo rūpesčius ir dažnai juos slepia – manoma, kad jei kalbi apie problemą, nesugebi jos išspręsti.
Štai pavyzdys: vadovas turi šešių žmonių komandą, du iš jų pameta kompiuterius ir negali dirbti. Užuot pranešęs, kas nutiko, vadovas tyli bijodamas, kad jį nubaus. Ir tik tada, kai pats atvykęs į vietą pamatai, kad darbuotojas dirba ne kompiuteriu, o telefonu, sužinai apie bėdą.
– Koks jūsų kolegų iš Kenijos požiūris į darbą?
– Afrikos šalių kultūra apskritai labiau laikosi hierarchijos principų – čia didesnis atstumas tarp darbuotojų ir vadovų. Vietos žmonės to netgi tikisi, o į vadovą žiūri ne taip pat kaip į eilinį kolegą.
Bendravimo ne darbo temomis Kenijoje taip pat žymiai mažiau: Lietuvoje visi žino, kad kolega Antanas buvo atostogauti Turkijoje. Čia to nėra.
Be to, Lietuvoje jau seniai negirdėjau, kad kažkam būtų aktualu gauti popieriuje išdėstytą pareigybių aprašymą. Čia tai labai svarbu: jeigu kokios funkcijos nėra įrašyta į darbo apibūdinimą, žmogus to ir nedarys.
– Tikriausiai skiriasi ir afrikiečių klientų požiūris į paslaugas?
– Apie kokią sritį tik kalbėtume, esminis skirtumas tarp jų ir europiečių – nedidelis vietos žmonių poreikis kokybei.
Pavyzdžiui, kai mūsų įmonė perka spaudos paslaugas, tokias klaidas, kaip šiek tiek nuo originalių besiskiriančios spalvos, praleidžiame pro akis. Afrikoje visur – tiek kavinėje, tiek ligoninėje jus aptarnaus kur kas lėčiau.
Pačių klientų supratimas, kaip reikėtų spręsti problemas, taip pat kitoks. Čia, Afrikoje, kiekvieną dieną atsiranda kokių nutikimų, kai kažkas apsivagia, grasina nužudyti ir panašiai. Ypač kaimuose įprasta problemas spręsti neteisiniu keliu.
Visai neseniai dviems mūsų darbuotojams teko užsirakinti nuo nepatenkinto kliento, kuris, grasindamas susidoroti, pasikvietė būrį pažįstamų. Kad prislopintume emocijas, jam padovanojome motociklą – tai nereiškia, kad klientas teisus, tačiau tokiu keliu lengviau užgesinti gaisrą, nei kviesti policiją.
– Kokią algą Kenijoje galėtų gauti, pavyzdžiui, pardavimų vadovas?
– Norisi pabrėžti, kad atlyginimų žirklės tarp daugiau ir mažiau kvalifikacijos turinčių darbuotojų čia žymiai didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, paprastas klientų aptarnavimo specialistas gali uždirbti kelis šimtus eurų, o vadovai – po kelis tūkstančius. Bet atlyginimų diskriminacijos pagal tautybes Kenijoje tikrai nėra.
Dažniausiai mes, europiečiai, galvojame, kad Afrikoje stovi moliniai namai, lanksto basi vaikai. Nesakau, kad to negali rasti, tačiau dideli miestai – pilni gyvybės, milžiniškų pastatų, verslo. Jie savo esme nesiskiria nuo europinių.
Ypač dideliuose miestuose Afrika nėra tokia skurdi, kaip įsivaizduojame. Taip, čia yra daug lūšnynuose gyvenančių žmonių, tačiau vidurinė klasė labai nemaža.
Tiesa, Kenijoje apskritai labai daug žmonių, kurie oficialiai nedirba, gauna nelegalias pajamas: jei prekeivis gatvėje turi kioską, negali būti net kalbos, kad jis turės kokią nors verslo licenciją.
– Kiek jums kainuoja išsinuomoti būstą?
– Būstus nuomojamės netoli biuro – čia saugus ir geras rajonas. Naujesnės statybos ir naujesnio įrengimo, geroje vietoje esantis būstas kainuoja apie 1,5 tūkstančio JAV dolerių (1428,57 euro) per mėnesį.
Yra ir dvigubai brangesnių, bet 100 dolerių (95,24 euro) per mėnesį kainuojančių būstų Nairobyje irgi netrūksta. Tik juos dažniau renkasi vietos žmonės, nes tai toli nuo centro ir ne taip saugu – nė vienas atvykėlis ten negyvena.
Įdomu tai, kad būstai Kenijoje gerokai didesni nei europietiški – 35 kvadratinių metrų buto nerasite.
O kalbant bendrai, tai žmogus už panašų atlyginimą, kokį gauna Europoje, čia gyvens bet kokiu atveju geriau, kadangi visos paslaugos pigesnės. Gali nebrangiai samdytis namų tvarkytojus, vairuotojus. Pavyzdžiui, važiuodami į kelionę savaitgalį, retai kada vairuojame patys – samdome vairuotojus, nes tai nėra brangu.
– Kiek su jumis Kenijoje dirba lietuvių?
– Kenijoje –septyni lietuviai, Ugandoje – dar trys, tačiau bendrai Nairobyje lietuvių yra ir daugiau. Atsidūrus Afrikoje kiekvienas lietuvis – draugas: kai keliaujame, per kitus lietuvius susirandame pažįstamų bet kurioje Juodojo žemyno valstybėje.
– Ko pasiilgstate būdamas Afrikoje?
– Šaligatvių! Labai pasiilgstu pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį. Kai eini Afrikos miestu, dėl nuolatinio eismo niekada negali atsipalaiduoti – turi būti susikaupęs, kad nežūtum: tai motociklas gali partrenkti, tai įkrisi į šaligatvyje žiojinčią šulinio gylio duobę. Be to, kadangi šie miestai labai nauji, jie tokios dalies kaip senamiestis apskritai neturi.
Pasiilgstu ir bendros tvarkos. Čia prastas lavinimo lygis, o tai atsiliepia visur – net ir tame, kaip žmonės stovi eilėje. Kiekvienas minioje kovoja už save: jei neįvažiuosime į sankryžą ir kitam neužblokuosime kelio, visi greičiau pajudėsime, tačiau čia niekas taip nedaro.
– Ar skirtumai technologijų srityje dideli? Tikriausiai ne vienas galvoja, kad šia prasme mes gerokai pažengę.
– Mano kolega prieš 10 metų mokėsi JAV. Tuomet jo bendrakursis klausė, ar pas mus Lietuvoje yra šaldytuvų. Taip ir didžiosios pasaulio dalies supratimas apie Afriką menkas. Kai kurie dalykai čia netgi labiau pažengę nei Europoje.
Bene labiausiai atėjus į Afrikos rinką nustebino, kaip čia paplitę mobilieji mokėjimai. Jie tokie populiarūs, kad dažniau naudojami net už banko korteles.
Beje, būtent čia buvo išrastas būdas, kaip pervesti pinigus mygtukiniu telefonu. Tai tokiu greičiu paplito visoje šalyje, kad visa mokėjimų sistema Kenijoje paremta mobiliaisiais mokėjimais.
Socialinės padėties prasme Afrika labai susiskaldžiusi: kai kurie Nairobio kvartalai gyvena turtingiau nei vidutinis europietis, o einant gilyn į kaimą – vis skurdžiau.
Vidutinė šeima kaime turi vieną išmanųjį telefoną, kuriuo dalijasi vakarais. Be to, ne visur ateina elektra: žmonės perka saulės baterijas, kurios veikia telefono pildymo kortelės principu – už elektrą sumokama į priekį.
Tačiau jei kalbame apie Nairobio verslo kvartalą, technologinė pažanga čia lygiai tokia pati kaip Europoje.
Kita vertus, nors technologijos yra, tačiau gyventojai ne visada jomis naudojasi. Kai išsikvieti „Uber“ pavėžėją, viskas vyksta kur kas sudėtingiau nei esame įpratę.
Pirma, čia nėra adresų – pastatai turi pavadinimus. Antra, vairuotojas nelabai moka naudotis žemėlapiu telefone – skambina, kad nupasakotum, kaip iki tavęs atvažiuoti.
Kita problema – už kelionę mokėtum kortele, bet vairuotojui reikia grynųjų, kad užsipiltų kuro. Yra buvę, kai kelionė nutrūko dėl to, kad automobilyje baigėsi kuras. O tai, kad važiuojant toliau nei 10 kilometrų reiks sustoti degalinėje – jau žanro klasika.
