Kelionės ne tik atostogoms
Kartvelė Sopiko Tavadzė su šeima nuolat keliauja, sakosi aplankę kone visą Europą.
„Mums nuobodu būti vienoje vietoje, nuolat keliaujame, Gruzijoje (red. past. – Sakartvele) būdavome tik vasaromis“, – portalui lrytas.lt pasakojo ji.
Tačiau toks bastymasis po pasaulį – ne tik dėl poilsio. S.Tavadzė su vyru užsienio šalyse kuria ir verslus, semiasi žinių.
Būtent Belgijoje S.Tavadzė ir sužinojo visas tikro belgiško šokolado paslaptis. To ji mokėsi net trejus metus, dirbo šokolado parduotuvėje, šefui padėdavo gaminti saldumynus.
„Pasaulyje yra du kokybiškiausi šokoladai – belgiškas ir šveicariškas. Šveicariškas labiau tinkamas gamykloms, masinei gamybai, o belgiškas vertinamas, nes jis tinkamas darbui rankomis. Būtent tuo ir užsiimu.
Skonis labai intensyvus, tai tikras šokoladas, ne šokolado imitacija, todėl daug tokių saldumynų nesuvalgysi. Vieną suvalgius skonis ilgai išlieka“, – pasakojo moteris.
Apie Šilutę sužinojo atsitiktinai
O štai Šilutę gyvenimui ir verslui moteris pasirinko visiškai atsitiktinai, apie šį miestą ji sužinojo būtent keliaudama.
„Čia neturime jokių giminaičių. Bet kartą keliaudami lėktuve susipažinome su dviem žmonėmis, kurie gyveno Pagėgiuose. Aš jų paklausiau, kokiame nedideliame Lietuvos mieste jie pasiūlytų gyventi, ir jie papasakojo apie Šilutę.
Tada grįžę į Sakartvelą internete pasižiūrėjome, paskaitėme apie Šilutę, mums miestas patiko ir taip spontaniškai nusprendėme kraustytis gyventi būtent čia“, – pasakojo kartvelė.
Anksčiau moteris buvo lankiusis Lietuvoje, Vilniuje. „Šalis mums labai patiko, čia šalta, toks klimatas tinkamas šokoladui. Sakartvele per šilta užsiimti šokoladu“, – juokdamasi pridūrė S.Tavadzė.
Visgi svarstydama apie gyvenimą Lietuvoje šeima Vilnių atmetė, mat butą norėjo įsigyti, o sostinės kainos buvo neįkandamos. Tad nuspręsta gyvenimą ir verslą pradėti mažesniame mieste ir tam jie pasirinko kitų keliautojų pasiūlytą Šilutę.
„Čia ir konkurentų, užsiimančių būtent tikru belgišku šokoladu, nėra. Ką pagaminu, tą parduodu, turiu nuolatinių klientų“, – šypsojosi ji, pasakodama, kad prieš tai išragavo ir daugelį Lietuvoje gaminamų šokoladų, kad suprastų rinką ir rastų savo išskirtinimus.
Ne viskas klostėsi sklandžiai
Visgi „Sopo's šokoladas“ parduotuvėlės atidarymas nebuvo toks paprastas. Pirmąkart durys atvertos prieš didžiąsias metų šventes, gruodį, tačiau S.Tavadzei apsirgus teko jas greitai užverti. Tad tikroji šio verslo pradžia – šių metų sausį. Nors ir iki tol koją kišo kitos aplinkybės.
„Į Lietuvą atvykome gerokai anksčiau, bet prasidėjo pandemija. Tada grįžome į Sakartvelą ir po pandemijos vėl atvykome į Lietuvą“, – pasakojo ji.
Savo sprendimo apsigyventi Šilutėje šeima nesigaili. Vyras užsiima juvelyrika, o pati S.Tavadzė jau turi ir saldumynų gerbėjų būrelį – nuolatinius klientus. Dažnai pas ją apsilanko ir gydytojai.
„Čiut čiut cukraus galima ir jiems. Juodas šokoladas nėra blogas“, – nusijuokė S.Tavadzė.
Nors asortimentą kartvelė keičia dažnai, neretai klientai ieško būtent tam tikrų gardumynų, o jei jų nėra, tuoj pat klausia, kada bus. „Aš atsakau, kad rytoj“, – į pageidavimus atsižvelgia ji ir kitą rytą anksčiau atėjusi į darbą jau gamina norimus saldainius.
„Šiuo darbu mėgaujuosi. Man tai pirmiau hobis nei verslas. Nenoriu po pusės metų tapti milijoniere, nors, žinoma, būtų neblogai, – juokėsi kartvelė. – Bet pirmiausia noriu, kad visi žinotų, jog mano saldainiai geriausi.“
Vienintelis nedidelis trūkumas gyvenant Šilutėje – kalba. S.Tavadzė moka ne vieną užsienio kalbą, bet pastebėjo, kad daugelis vietos gyventojų supranta ir moka rusų kalbą, tad būtent ja pasirinko dažniau bendrauti. Visgi šiuo metu vykstant karui Ukrainoje tai ne visiems patinka ir išgirdę rusų kalbą kai kurie ima raukti antakius.
„Bet tik iki tol, kol sužino, kad aš ne rusė, o kartvelė“, – sakė ji.
