Visas kelionės į Ispanijos sostinę biudžetas, įskaitant skrydį, pervežimą į viešbutį ir atgal į oro uostą, 4 žvaigždučių viešbutį Madrido centre su pusryčiais, flamenko šou ir bilietais į rungtynes („Real Madrid“ – „Paris Saint Germain“) kainavo, mano manymu, labai protingą kainą – šiek tiek virš 500 eurų.
Nuolat stebėjome orų prognozes, kurios, likus kelioms dienoms iki lapkričio 1-osios, kuomet ir prasidėjo mūsų pažintis su Madridu, buvo stebėtinai mums palankios. Oro temperatūra svyravo apie 20 laipsnių šilumos. Ir tik mums atvykus Madridas matyt nusprendė, kad mums, lietuviams, užteks ir 12-15 laipsnių, juolab kad gimtinėje laipsnių palikome dar mažiau.
Pakerėjo flamenkas
Nusileidome sekmadienio popietę ir, pasinaudoję pervežimo paslauga, vos per 20 min. atsidūrėme viešbutyje „Mercure Madrid Plaza de Espana“. Sekmadienį Madride nėra intensyvaus automobilių judėjimo, net susidarė įspūdis, kad tai kažkuo panašu į ramų sekmadieninį Vilnių. Tačiau tai buvo apgaulingas įspūdis. Taip, važiuojančių automobilių gatvėse tikrai nėra daug, bet turistų ir vietinių – pilnas miestas.
Pulsuojantis ispaniškas miesto ritmas užbūrė iš karto. Kelionės metu spėjome praalkti, nepasinaudojome aviakompanijos siūlomais pusfabrikačiais, nes žinojome, kad po kelių valandų būsime mieste, kuris niekada nemiega ir yra dosnus savo ypatingu maistu, gėrimais ir pramogomis. Turėjome dar keletą valandų iki flamenko, todėl nusprendėme pasinaudoti puikia galimybe užsukti į pirmą pasitaikiusią užeigą, kurių šiame mieste, matyt, yra tūkstančiai. Vėliau jas visas švelniai vadinome „červečečijomis“ (ispaniškai aludė cervecería), pradžiai net nežinodami tikslaus tarimo ir reikšmės.
Taigi, ant mūsų stalo greičiausiai atsidūrė alus, nes bendrakeleiviai buvo puikiai išmokę šią ispanų kalbos pamoką – „Una grande cerveza, por favor!“ (lietuviškai: „Vieną didelį alaus, prašau!“) Na, o paskui tapas tapas tapas (taip ispanai vadina užkandžius).
Pasirinkimas nebuvo stulbinantis, bet mums viskas tiko, buvome alkani ir galėjome pasirinkti iš keleto rūšių sumuštinių su žuvimi, kalmarais, dešra, troškintomis daržovėmis. Žavėjo tai, kad nei aludės padavėjas, nei mes nesukome galvos dėl to, kad jis nekalba angliškai, o mes ispaniškai. Gerai buvome įvaldę tik vieną frazę apie alų, bet tai nei kiek netrukdė gausiai maisto degustacijai.
Sotūs ir laimingi garsiai sakėme „gracias“ (lietuviškai „ačiū“) ir nėrėme gilyn į Madridą. Pakeliui į flamenko pasirodymą dar keletą kartų prisėdome lauko kavinėse, stebėjome žmones ir bandėme būti šio puikaus miesto dalimi. Matyt, mums tai pavyko, nes kuo toliau, tuo greičiau mūsų žodyne atsirado vis daugiau ispaniškų žodžių, kuriais nesidrovėdami dalinomės su vietiniais.
Pirmas įspūdis atvykus i flamenko vietą – eilinė cerveceria, tik kad jos kampe buvo įrengta nedidelė scena. Pasodino mus tolimiausiame kampe, nes, matyt, atvykome patys paskutiniai. Bet matomumas pakankamai geras, nes salė nedidelė, todėl viskas pakankamai intymu. Jau prieš tai buvome skaitę, kad tai vienas iš geriausių flamenco pasirodymų Madride. Ir tai – tikra tiesa. Nors garso ir šviesų buvo minimaliai, bet šokėjų energija ir ekspresija mus pakerėjo. Gitara, atlikėjai ir šokėjai kūrė nuostabią atmosferą. Kažką panašaus esu jautęs Lisabonoje, kai vieną vakarą užsukome pasiklausyti fado (portugalų dainų) į vieną iš daugelio Lisabonos fado klubų.
Flamenko pasirodymą sudarė dvi dalys po 45 minutes, visai kaip futbole. Per pertrauką negalėjau atsispirti pagundai nusifotografuoti su flamenko šokėja, kuri, manau, yra tikra žvaigždė flamenko aplinkoje. Pasibaigus pasirodymui visi plojome atsistoję ir šaukėme „bravo“!
Miestas, kuris niekada nemiega
Ar tikrai Madridas yra miestas, kuris niekada nemiega? Pabandėme tai patikrinti ir mes, ir tai pasitvirtino. Nors žmonių apie vidurnaktį šiek tiek sumažėja, tai nereiškia, kad miestas užmiega. Veikia gausybė įstaigų, kur gali pavalgyti ir išgerti. Lauke stovintys padavėjai neįkyrūs, ramiai laukia tavo sprendimo, ar jų baras bus tavo pasirinkimas.
Mūsų kompanijos vertinimo kriterijus vienas – norime vėlyvų užkandžių, vyno, alaus ir kad visa tai būtų lauke. Ar ne per dideli mūsų reikalavimai po vidurnakčio? Ne, tikrai ne, esant Madride.
Patogiai įsitaisėme lauke, o padavėja, nekalbanti angliškai jau pildė užsakymo lapą ir maloniai šypsojosi. Suprask, viskas gerai, gausime ir tapas (vietiniai užkandžiai) ir gėrimų. Laiko tuomet jau niekas neskaičiuoja.
Grįždami į viešbutį dar radome atidarytą, jau dabar sava vadinamą „mūsų cerveceria“, kuri buvo už kelių metrų nuo viešbučio įėjimo. Trumpam užsukome dar ir ten. Su padavėju atsisveikinome apie pusę trijų nakties, kaip ir su savo tos nakties klajones baigiančiais anglais, kurie, žinoma, žinojo, kur yra Lietuva.
Madrido įžymybės
Labas rytas, Madride! Po vėlyvų pusryčių (kaip nuostabu, kad ispanai supranta, kad net ir pirmadienį galima pusryčiauti vėlai – iki 11 val.) nusprendėme apžiūrėti pagrindines Madrido įžymybes, kurias įmanoma aplankyti per vieną dieną. Tiek laiko tik ir galėjome skirti, todėl pradėjome nuo centrinės Ispanijos sostinės aikštės. Pasisveikinome su Don Kichotu ir Sanča Pansa, nes, pasak vietinių, tai atneša laimę.
Visai šalia ir Karališkieji rūmai, bet prieš tai užsukome i Sabatini sodus, prisišliejusių prie šiaurinio rūmų kampo. Prie įėjimo į Karališkuosius rūmus – eilė, bet po keliolikos minučių, susimokėję, matyt, Jo didenybei po 11 eurų, mes jau viduje. Taupantiems ir turintiems kantrybės yra ir nemokamos lankymo valandos, bet mes nusprendėme atiduoti piniginę duoklę Ispanijai ir jos karaliui. Rūmai įspūdingi, taip kaip ir priklauso Karališkiesiems rūmams.
Sekanti mūsų stotelė – tapas turgus „Mercado De San Miguel“. Pirmadienio pietūs, o žmonių tiek, kad pasijutome lyg spūstyje. Bet pora „tapukų“ su ančiuviais ir alyvuogėmis nuėmė įtampą ir mes jautėmės čia kaip savi. Tiesa, kainos čia pakankamai aukštos, tad jei kas mano, kad tapas turguje galima pigiai užkąsti, tai netiesa. Paragavimui išleisite iki 10 eurų, na, o užkandžiui su alumi ar vynu – mažų mažiausiai dvigubai.
Sugalvojome, kad kitą dieną galėtumėme su traukiniu nuvykti į Toledą, senąją sostinę, tai yra maždaug taip, kaip į mūsų Trakus, tik šiek tiek tolėliau, apie 70 km. Žinodami, kad Madrido traukinių stotis (Atocha) dažnai yra įtraukiama į lankytinų Madrido objektų sąrašą, pakeliui pro Prado muziejų patraukėme link jos.
Stotis išties pribloškianti! Madrido traukinių stoties vidury – žiemos sodas. Žiema Madride abejotino šaltumo, bet palmės ir kiti žali ir įspūdingi augalai vidury stoties atrodo pritrenkiamai. Jokios aliuzijos į mums gerai pažįstamus stoties rajonus su purvinais pavargusiais keleiviais, benamiais ir šiaip įtartinais asmenimis, kurie dažnai yra neatsiejamas stoties įvaizdis.
Čia dar grįšime rytoj, kai vyksime i Toledą, na, o šios dienos pabaigai nacionalinis muziejus – Reina Sofia. Salvadoro Dali ir Pablo Picasso darbus žiūrėjau per kelis centimetrus nuo jų ir galėjau įsivaizduoti kiekvieną teptuko meistro potėpio subtilybę.
Merginos ir moterys, saugančios sales, matyt prie to pripratusios, tad leido mano vaizduotei įsijausti, įbedus nosį į paveikslą ir pabandyti sukurti savo istoriją, kaip gimė šiandien milijonus eurų kainuojantys šių garsių menininkų darbai. Na, ir pagaliau labiausiai lauktas vakarinis laikas su draugais prie alaus bokalo, kartu su ant grotelių keptu kalmaru ir daržovėmis, kuris kainuoja tikrai protingus 9 eurus. Vietą šiam vakarui greitai radome netoli viešbučio.
Senoji sostinė – Toledas
Šį rytą pusryčiai anksčiau, nes vykstame į Toledo. Taksi vairuotojas kalba tik ispaniškai, bet po keliolikos minučių mes jau perkame bilietus į Toledą. Kasoje padoria anglų kalba paaiškina kelintą mums patogią valandą galime grįžti atgal, juk turime nepavėluoti, nes šiandien – futbolas!
Supratome, kad turime 15 minučių susirasti peroną ir įlipti į savo traukinį. Šiek tiek neįprasta, kad turi skenuoti savo bagažą, prieš lipdamas į traukinį, bet tai nesudaro jokių nepatogumų. Juolab kad tomis dienomis Madride buvo sulaikyti 4 teroristai, siejami su Islamo valstybe.
Bet apie tai mes ilgai negalvojome ir jau po pusvalandžio buvome už 70 km nuo Madrido, kur mėgavomės nuostabiais Toledo vaizdais. Rekomenduoju aplankyti šią nuostabią vietą, jei tik turite laisvą pusdienį.
Toledas – tai lyg muziejus po atviru dangumi. Nepakartojamo grožio katedra, Alkazaro tvirtovė, sinagogos, mečetė ir jaukios gatvelės, kuriose persipynusios maurų, žydų, arabų ir europiečių kultūros. Laikas ten pralekia akimirksniu. Po dienos pietų, kuriuos paprastai sudaro šaltas patiekalas (salotos arba sriuba), karštas patiekalas (šį kartą rinkomės tarp vištienos, žuvies, veršienos ir elnienos) ir gėrimas (kava, alus arba baltas vynas), ramiu žingsniu patraukėme stoties link. Po pusvalandžio jau žygiavome Madridu, link savo viešbučio ruoštis futbolui.
Futbolo šventė
Kad metro važiuojame teisinga linkme, galėjome pasakyti iš bedrakeleivių ant kaklo užrištų šalikų su Madrido „Real“ simbolika, marškinėlių ir keleto tamsiaodžių, besišnekučiuojančių prancūziškai, kurie visai komfortabiliai jautėsi tame pačiame vagone kaip ir ispanai.
„Santiago Bernabeu“ -- didingas! Nusprendėme, kad šis stadionas, kuris atrodo maždaug kaip 9 aukštų namas, gražiai apšviestas sutemus atrodo dar didingesnis ir paslaptingesnis.
Prieigose karaliauja atributika – šalikai, marškinėliai, kamuoliai ir visa kita, kas gali būti susiję su futbolu. Už 10 eurų įsigyjame tai progai, t. y. toms varžyboms pagamintą megztą šaliką, kad vėliau galėtumėme visur su juo pozuoti nuotraukose.
Užtvertos gatvės ir masė žmonių, -- toks pirmas įspūdis išėjus iš metro stotelės. Lengvi šiurpuliukai nubėga per kūną. Kadangi bilietų vietos skirtinguose sektoriuose, musų kompanija suskyla į keletą dalių. Einame ieškoti savo vartų. Paaiškėja, kad tai labai paprasta, nes informacija ant stadiono iškabinta labai aiškiai, nepaisant to, kad visi vartai apgulti ir visi norintys kantriai laukia kada? Kada atsidarys durys į geriausią pasaulyje reginį, kurį stadione matys 85000 futbolo išalkusių sirgalių!
Patikra standartinė, daugiau dėmesio skirta lankytojams su krepšiais. Beje, informacija tiems, kas galbūt kada nors čia lankysis – natūralu, kad iškyla klausimas dėl fotoaparatų įsinešimo į stadioną. Ar galima? Taip, jokių problemų.
Jokių grūsčių, ramiai kylame į savo sektorių, susirandame vietas ir tampa aišku, kad šiame stadione visos vietos yra arba geros arba labai geros. Kad Cristiano iš savo vietų matysime gerai, tampa aišku, tik klausimas – didesnį ar mažesnį, priklausomai kaip aukštai tu sėdi.
Turime laiko dar apie valandą (į stadioną žiūrovus pradeda leisti daugiau prieš valandą 15 min.), todėl nusprendžiame pasidomėti, koks tapas ar gėrimas gali padėti nekantriems lietuviams praleisti likusi laiką iki futbolo spektaklio pradžios. Įspūdingai skamba, kad alus stadiono teritorijoje tik bealkoholinis (man tinka), o vietoj tapas -- spraginti kukurūzai ir dešrainiai. Čiumpame pastaruosius ir šiek tiek pasistiprinę stebime kaip pildosi stadionas, kur įsikuria Madrido fanai, o kur prancūzai. O jie – visiškai priešingose stadiono pusėse, ne gana to, prancūzai dar papildomai aptverti tinklu. Jis, matyt, skirtas chuliganams, kurie tik ir galvoja, ką numesti į aikštę, bet čia jie neturi jokių šansų.
Buvo įvartis, buvo pergalė, buvo daug džiaugsmo. Visi išsiskirstė ramiai ir organizuotai. Metro grafikas specialus, pritaikytas futbolui. Kažkas iš mūsiškių prataria: „Gal užkandam?“ Pritarimas vienbalsis.
Šalia viešbučio daug barų, bet juk dabar antradienis, 22.30 valanda vakaro? Jokių problemų: „Quatro grande cervezas, por favor!“ Skrydis anksti ryte, taigi iki išvykimo belieka keletas valandų. Adios, Madrid!
Skrendant su draugais įsikalbėjome, kur dar galėtumėme ištrūkti šiais metais? Europoje organizuojamos labai gražios Kalėdų mugės ir dabar pats geriausias metas jas aplankyti. Roma, Paryžius, Frankfurtas, Miunchenas – į šiuos miestus tikrai nebrangūs lėktuvų bilietai. O viešbučių, pervežimų ir ekskursijų ieškokite čia – keliones.lrytas.lt
