Manau, tas stiebimasis aukštyn susijęs ne tik su tuo, kad fasadų plotis buvo reguliuojamas dideliais mokesčiais, bet ir su pasaulio centro mitu. Kaip ten bebūtų, fasado plotis – prakutusių piliečių, kuriems atsivėrė pasaulis, prestižo ir turto požymis.
Olandų nakties sargyba pirmiausia reiškė saugojimąsi nuo kilmingųjų ir religingųjų (dažniausiai išorės) primestų pretenzijų, kurios klampintų jų „namų“ lokalumuose. Iki šiol olandų sargyba labiausiai rūpinasi, kad būtų netoleruojama netolerancija. Apie sargybą dar pakalbėsime.
Kalbant apie namus, garsiausio Amsterdamo muziejaus – Anne’ės Frank – herojė pavojaus akivaizdoje demonstruoja, kokie gali būti talpūs Nyderlandų šeimos namai. Anne’s Frank, kuri su savo žydų šeima slapstydamasi nuo nacių pusantrų metų rašė dienoraštį, kol nebuvo įskųsta ir numarinta koncentracijos stovykloje, gyvenimas paliko daug klausimų. Kokie mūsų namų užkaboriai? Kokie tautų sambūvio etiniai namai? Koks ryšys tarp gyvenimo, rašymo ir mirties?
Kitas aukštų ir klaidžių namų atvejis – slaptos katalikų bažnyčios, kurios nukentėjo dėl netolerancijos netolerancijai, XVII a. Nyderlanduose uždraudus vienintelį – katalikų – tikėjimą dėl jo aršumo kitų tikėjimų atžvilgiu. Tai buvo siejama ir su užkariautojų katalikų ispanų vaidmeniu. Taip katalikai tapo nuskriaustaisiais, o kai kurių namų užkaboriuose apsigyveno „mano Viešpats“. Viename jų įrengtas bene jaukiausias Amsterdamo muziejus. Matyt, katalikai turi būti engiami, kad jų tikėjimas augtų, o Dievas nužengtų iš barokinių bažnyčių į tikinčiųjų namus – tą parodė ir nesena Lenkijos bei Lietuvos istorija.
Beje, „mano Viešpaties“ namai, kaip ir visi kiti, – su kabliu pastogėje bei daiktų kėlimo sistema, kurią sudaro virvės ir skridiniai. Beje, šiuolaikiniuose namuose, kurie tokie patys siauri, ši kėlimo sistema lygiai taip pat praverčia. Kaip gi kitaip užsikelti dvigulę lovą į penktą aukštą, kai laiptinės – sraigtinės? Vis dėlto klausimas atviras – kaip įsikelti Viešpatį į savo širdį?
Tiltų Amsterdame daugiau nei Venecijoje. Per juos dažniausiai važinėja dviratininkai. Lūkuriuodamas, kol į sutartą restoraną ateis kolegos profesoriai iš įvairių šalių, žiūrėjau, kaip tiltu anapus kanalo besivydama nueinančią dieną skynėsi kelią jauna mama, prie kurios dviračio priekyje buvo pritaisytas vežimas, o jame – jos vaikas. Mama ir vaikas, kartų dvirãtis, dienos ir gyvenimo ratas, saulės lankas ir tilto arka – viskas drauge. Tačiau reikia atvykti į brangiausią miestą, kad tai pamatytum.
Raudonieji žibintai – vienas iš tų dalykų, kurie garsina Amsterdamą. Tai irgi tam tikra nakties sargyba – žibintai raudonuoja tik naktį, nors merginos budi dieną naktį laiduodamos laisvę ir teisę į dvigulę lovą. Beje, malonumų vartojimas ribojasi su religijos vartojimu (bažnyčia – už sienos) ir ugdymo (ne)malonumais (šalia – darželis). Tai galima traktuoti kaip sargybą keliais neatsiejamais frontais – taip pat už laisvę į suktinę. Kaip ir bet kokios pramonės, malonumų industrijos neaplenkė specializacija: yra lieknų ir apkūnių, baltų ir juodų, švelnių ir skausmingų malonumų kvartalai. Vien skurdas ir nelaisvė – vienodi, laisvės ir turėjimo formos – skirtingos. Skirtingumas – tai, kas ypač reikalinga sargybos mūsų suvienodėjusiame ir suvidutinėjusiame pasaulyje. Kita vertus, gyvenimas – vientisas su neatsiejamais vienas nuo kito malonumais ir skausmais.
V. van Goghas – iliustracija dar vienos laisvės, būtent pamišimui, kuris neatsiejamas nuo beprotybės. Klausimas lieka atviras – kiek mes toleruojame savo visuomenės individų individualumą, t. y. nuokrypį nuo vienodumo ir vidutinumo? Simptomiška tai, kad būdamas uždarytas beprotnamyje van Goghas kopijuodavo kitų pripažintų meistrų kūrinius, t. y. atsisakydavo laisvės individualiai kūrybai. Ir atvirkščiai, vos ištrūkęs išsiliedavo savitais džiaugsmingų (javai) ir skausmingų (varnai) spalvų pliūpsniais, tegu nepripažintais jo kartos. Atviras klausimas ir dėl ugdymo: kiek ugdytiniai laisvi prieštarauti meistrams? O gal atvirkščiai – ugdytinis vertas mokytojo tiek, kiek jis išsilaisvina iš jo ieškodamas individualaus kelio?
Netoli van Gogho – bene didžiausias Amsterdame Rijkso muziejus, kuriame ir atsiveria tikrąja didybe Rembrandto „Nakties sargyba“. Kapitoną paveiksle atpažinsi ne tik iš alebardos. Savigynos kapitonas – centrinė paveikslo ir apskritai Nyderlandų istorijos figūra. Maža to, jis laiko žibintą su sklindančia į visas keturias pasaulio puses šviesa. Čia – ne diena, o kapitonas – ne vangogiškas ar nyčiškas pamišėlis. Vis dėlto olandų tauta turėjo būti pamišusi, jei šimtmečius įžūliai priešinosi tokioms galybėms kaip Ispanija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Kai alebardos nulinkdavo ir visi ištekliai baigdavosi, būdavo sustabdomi malūnai, ir visą kraštą drauge su įsibrovėliais užtvindydavo vanduo. Savigynos būrio kapitono su alebarda ir žibintu rankose figūra čia – centrinė, lygiai kaip centrinė buvo Amsterdamo padėtis XVII a.: dauguma pasaulio prekių, įskaitant vergus, buvo perskirstomos Nyderlandų pirklių. Kita vertus, nebuvo pasaulyje vietos, kurios nepasiektų skrajojantis vandeniu olandas. Jei vandens negali įveikti, turi jį įsikinkyti – tokia olandų pamoka. Jei dabar kalbame apie vartojimo (ne tik prekių, bet ir malonumų) kultūrą, jis atplaukė iš čia – Amsterdamo. Tokių prekių kaip vergai atveju turime paradoksą: laisvai šaliai reikėjo nelaisvų žmonių. Kita vertus, vartotojiškumas primeta tam tikrą vergovę laisviausiems pasaulio regionams.
Kita vartotojiškumo ir didingumo pusė – subankrutavęs Rembrandtas. Dalykas tas, kad subankrutuoti gali tik populiarusis Rembrandtas – visiškai nepaklausiam van Goghui šis malonumas neprieinamas. Net ir norėdamas jis to negalėjo padaryti, nes joks kreditorius (išskyrus brolį – brolystės temą tęsiu žemiau) nebūtų patikėjęs jo galia vartoti. Negeba vartoti – dar vienas van Gogho išskirtinumas (t. y. beprotiškumas) visuotinio vartojimo aplinkoje. Šia prasme Rembrandtas, turintis prabangų namą su studija, egzotišką kolekciją ir meilužę – visiškai normalus. Normalu ir tai, kad išlaidos viršija pajamas – tam yra bankai, kurie taip pat geidžia vartoti, šiuo atveju – savo klientus. Turint omeny, kad kai kurios šiuolaikinės valstybės (dažniausiai pačios „turtingiausios“, kaip antai JAV) yra prasiskolinusios tiek, kad jų skola kelis kartus viršija metinį biudžetą, Rembrandtas buvo vartotojas, pralenkęs laiką. Atrodo, nuo vartojimo, vedančio prie bankroto, tėra vienintelis vaistas – dar didesnis vartojimas. (Juk jei JAV nuspręstų taupyti verždamosi diržą, viso pasaulio ekonomika žlugtų, o tai nusitemptų į dugną netgi vartojimo išdavikes – neprasiskolinusias valstybes.) Ši idėja sieja du pasaulio centrus it du brolius – XVII a. Amsterdamą ir XXI a. Naująjį Amsterdamą, t. y. Niujorką. Tęsiant brolystės temą, nuolat laužau galvą nerasdamas atsakymo į klausimą, ar demokratija su savo miestų savivalda ir laisvoji rinka, nuolat didinanti saujelės turtingųjų ir minios skurstančiųjų atskirtį, yra broliai (tiksliau, sesės). Paradoksas tas, kad skurstanti minia galiausiai atskiriama nuo vartojimo, kurio ideologiją ji – ištikimiausia vartojimo alebardininkė – išduoda ne savo valia.
Amsterdame yra ir Ermitažas, kurio nepavadinčiau Sankt Peterburgo muziejaus filialu. Čia mačiau dvi parodas: olandų portretinės tapybos ir Rusijos bolševikų revoliucijos. Pirmoji vėl išgriebė iš istorinių amžių (daugiausia XVII a.) olandų laisvės sergėtojus, o antroji sugrąžino prie revoliucijos temos, kuri olandų kontekste iškilo kaip vartojimo revoliucija ir kontrrevoliucija vienu metu. Viena, vartojimo bumas nelyginant bolševikų revoliucija išlaisvina iš kilmingųjų priespaudos ir įveda savo diktatūrą drauge užgoždamas bet kokius kitus interesus. Kita, vartojimas numalšina bet kokį maištą, mus darydamas apolitiškais ir apatiškais, lengvai manipuliuojamais elementais.
Pabaigai – dar apie kai kurias olandiškų namų detales. Viename iš namų-muziejų mačiau indų, kurių šukės buvo išgriebtos iš tupyklos, parodą. Tai verčia susimąstyti: istorijos vieta – tupykla, kur metame viską, kas nereikalinga? Istorijai lieka tai, ko neišplauna kanalo vanduo. Kita pastaba – apie lovas (viengules ar dvigules), kurių nepamatysime kambariuose, nes jos – sieninėse spintose. Ar užsidarymas miegui spintose – olandų atvirumo pasauliui aspektas? Ar šie sapno užkaboriai – ta vieta, kur sapnuojamos juodos tulpės ir pavasario malūnai?
Juodam kanalo vandeny
Žiedų šimtai sustabdę srovę,
Ant tilto Amsterdamo
Vaikas dvirãčio vežime,
Mama jo vejasi saulėlydį
Sustojęs laikas – ne srovė –
Pavasaris skrajoja it olandas
Apvaliam dangaus skliaute.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
