Alkas yra keliautojas, mėgstantis aplankyti įvairias egzotiškas šalis. Išmaišęs Europą ir Aziją vyras nusprendė leistis į kelionę po tuos taškus, kuriuos, kaip pats sako, aplankyti gali ne bet kas.
„Visa tai susiję su mano profesine ir visuomenine veikla. Šią kelionę apibūdinčiau kaip misiją, nes ji turėjo tikslą – vežti paramą ir skleisti žinią pasauliui, kaip ten yra iš tikrųjų“, – pokalbį pradėjo Alkas.
Ukraina. Pirmąją kelionę į Rytų Ukrainos pafrontę Alkas organizavo kartu su iniciatyvine grupe „Vanago kelias. Misija Ukraina“. Kartu su trimis grupės nariais už žmonių suaukotas lėšas jie nupirko kariams reikalingos įrangos ir patraukė į neįprastą įspūdžių kupiną žygį.
„Pats įdomumas prasidėjo nuo Kijevo, įlipus į traukinį, kuris vyko Mariupolio kryptimi. Nemeluosiu – tai buvo tarsi kelionė laiku. Vaizdai, kuriuos mačiau, priminė XX a. paskutinį dešimtmetį. Namai, žmonės – viskas labai skyrėsi nuo mums įprastos Europos“, – įspūdžiais dalijosi vyras.
Žmonės ten iki šiol gyvena tarp gyvybės ir mirties. Privažiavę fronto liniją keliautojai pamatė susprogdintus namus, suniokotus kaimus ir miestelius, o tarp jų – vis dar gyvenančius žmones. Pasak Alko, dalis žmonių namų nesiruošia palikti, nes tai sava ir artima.
„Šokiruojantis faktas, kad žmonės, kurie ten gyvena, jau įpratę prie karo. Matėme vaikus, žaidžiančius kaimelyje, kur už 500 metrų – fronto linija. Būna, kad ten skraido sviediniai, aplinkui viskas sproginėja.
Nors gyventojai turi galimybę palikti namus ir išvykti kur saugu, jie to neketina daryti. Kaip patys sako – čia jų namai. Sąlygos gyventi netoli fronto linijos labai sudėtingos: trūksta vandens, medikų pagalbos, maisto. Ten gyvendami žmonės rizikuoja gyvybe. Aplink daug susprogdintų, apšaudytų namų“, – pasakojo vyras.
Gyvybe rizikuoja ne tik fronto linijos apylinkėse gyvenantys žmonės, bet ir savanoriai, profesionalūs kariai, kurie kasdien budi karštuosiuose taškuose. Alkas kartu su keliautojų komanda turėjo galimybę susitikti su jais, pabendrauti ir išgirsti, kokia situacija yra jų akimis.
„Nuotaikos šalia fronto linijos – pačios įvairiausios. Jie supranta, kad atlieka savo pareigą – gina valstybę. Jų aprūpinimas nėra prastas – turi ginkluotės, maisto. Tuo rūpinasi valstybė. Tačiau labai svarbus savanorystės aspektas, nes trūksta ekipuotės, elementariausių buitinių dalykų. Jei gali padėti, tai privalu padaryti“, – įsitikinęs Alkas.
Gruzija. Kitas karštasis taškas, kuriame lankėsi A.Paltarokas, – Gruzija. Su bičiuliu buvusiu kariškiu Augustu Žukausku jis vyko aplankyti teritorijos, kurioje 2008-aisiais vyko karas. Vietovėje, kurioje lankėsi Alkas, siena iki šiol dažnai slapčia perkeliama gilyn į šalį, dėl to yra vadinama „slenkančia siena“. Vyras pasakojo negalėjęs patikėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis dar vyksta tokie dalykai.
„Šiuo metu apie Gruziją nedaug kalbama. Atrodo, jog tai jau įšaldytas konfliktas, tačiau kaip pabuvęs ten galiu pasakyti, kad toli gražu taip nėra. Iki šiol vyksta tam tikri veiksmai, žmonės negali laisvai judėti, pabėgėlių namai nugriaunami, okupuotoje teritorijoje uždrausta gruzinų kalba.
Mes sutikome senolį, kuris gyvena okupuotoje teritorijoje. Man didžiausią įspūdį paliko bendravimas su juo – per sieną pasisveikinti paspaudžiant ranką. Tai buvo tarsi laisvės rankos paspaudimas tam žmogui, kuris gyvena nebe savo šalyje.
Jis pasakojo, kad vieną rytą užmigo savo šalyje, o atsibudo Rusijos Federacijos okupuotoje teritorijoje. Per naktį siena pasislinko, o kartu su ja – ir jo namai. Jo vaikai, giminaičiai jam per tvorą perduoda pensiją, maistą“, – nuostabos neslėpė vyras.
Vaizdai, kuriuos keliautojai pamatė Gruzijoje, priminė Černobylį. Miesteliuose šalia „slenkančios sienos“ – daug paliktų namų, jie buvo subombarduoti ir sugriauti per karinius veiksmus.
„Keliaudami sutikome moterį, kuri rodė savo vaiko batus, kuriuos paliko per karinius veiksmus savo namo kieme. Per tą laiką vaikas spėjo užaugti ir pradėjo tarnauti Gruzijos kariuomenėje. Matyti apdulkėjusius batelius suniokoto namo kieme buvo labai jautru“, – pasakojo jis.
Alkas prisiminė istoriją, kuri jam paliko didžiausią įspūdį. Gruzijoje lietuviui teko bendrauti su žmogumi, kuris turėjo vynuogių plantacijas ir kasmet darydavo naminį vyną.
Tai paskutiniai metai, kai vyras gali pasidžiaugti savo gamybos naminiu vynu.
„Dar šiemet vynuogių laukai buvo Gruzijos teritorijoje, tačiau po kurio laiko jie buvo okupuoti ir žmogui nebepriklauso. Viskas priklauso Rusijos Federacijai“, – pasakojo renginių organizatorius.
Ne viskas kelionėje į Gruziją ėjosi kaip sviestu patepta. Pirmą kartą gyvenime vyras pajuto, ką reiškia žvelgti mirčiai į akis.
„Būdami šalia „slenkančios sienos“ pastebėjome „blikus“. Tai reiškia, kad į mus žiūri pro optiką – ginklo taikiklį. Apėmė labai nemalonus jausmas, kai į mus buvo nusitaikę rusų kariai. Žinoma, rizika visur yra pasverta, tad šiuo atveju žinojome, kad jie tikrai į mus nešaus, nes mes – ne jų teritorijoje. Jausmas, švelniai tariant, nebuvo malonus“, – prisiminė jis.
