Aikštėje netoli specialaus „Eurovizijos” kaimelio būriuojasi kontorų klerkai, turistai, moksleiviai, į vaikštykles atsirėmę pensininkai.
Didelė dalis renginių greta pagrindinės dainų konkurso programos yra nemokami, skirti sudominti kiek įmanoma daugiau paprastų Malmės gyventojų.
Tačiau prisiartinus ir ėmus teirautis, kas turėtų įvykti, paaiškėja, kad dauguma nenumano, ko laukia. „Man rodos, čia turėtų ateiti „Eurovizijos” laimėtoja Loreen”, – spėlioja jauna praeivė.
„Ne, bet po penkių minučių čia Loreen šokį šoks mano anūkas”, – juokdamasi paaiškina kita.
Malmė – trečiasis pagal dydį Švedijos miestas – garsus ne tik daugiakultūriškumu ar sparčia plėtra, bet ir organizuotu nusikalstamumu.
Pastarąjį kartą tiek žiniasklaidos dėmesio Malmė sulaukė 2010 metais, kai mieste siautėjo į tamsesnio gymio žmones šaudęs žudikas maniakas Peteris Mangsas.
Miesto valdžia, vadovaujama estų kilmės mero Ilmaro Reepalu, tikisi, jog „Eurovizijos” šventė padės sustiprinti vieną labiausiai susiskaldžiusių šalies miestų ir pritraukti ateityje investicijų.
Gyvybės įpūtė imigrantai
Į Malmę 1970-aisiais atsikėlusi 83 metų Kerstin Lindskog prisimena, kad tuo pat metu į ją plūdo darbininkai iš Italijos.
„Miestas jų labai laukė ir gyventojai juos priėmė su dėkingumu, nes labai trūko darbo jėgos. Jau kitą dieną po kelionės žmonės galėdavo gauti darbą fabrike”, – prisimena moteris.
Miesto simbolis daugelį metų buvo didžiulis laivų gamyklos „Kockums” keltuvas.
Švedų kalbos dėstytojai pasakoja, kad senuose mokinių sąrašuose, kur nurodoma studentų gimtoji šalis, atsispindi viso pasaulio istorija.
Juose – sunki ekonominė padėtis Pietų Europoje, neramumai Čilėje, Sovietų Sąjungos griūtis, krizė Balkanuose. Vėliau – Europos Sąjungos augimas, pastaraisiais metais – konfliktai Somalyje, Egipte, Sirijoje.
Daug malmiečių kilę iš svetur
Švedija yra viena daugiausia imigrantų bei pabėgėlių priimančių šalių Europoje.
O daugelio atvykėlių vartais į Švediją tapo Malmė – pirmiausia todėl, kad ilgą laiką čia buvo lengva rasti darbą, būstą, be to, giminaičius kviesdavo jau anksčiau čia atsikėlę gyventojai. Šiandien mieste kalbama dviem šimtais kalbų.
Vaikams, kurių gimtoji kalba nėra švedų, miesto valdžia nuolat ieško pedagogų, kurie juos mokytų ir gimtosios kalbos. Taip siekiama, kad jie neprarastų ryšio su giminaičiais šalyse, iš kurių atvyko jų tėvai.
Skaičiuojama, kad šiandien 40 proc. Malmės gyventojų gimę svetur arba kilę iš užsienio.
Vyresni Malmės gyventojai sako, kad šiandien tiek rimtojo meno, tiek alternatyviosios kultūros gerbėjus traukiantis miestas už savo veidą turi būti dėkingas būtent čia atvykusiems užsieniečiams.
Be to, drauge su atvykėliais iš Pietų ir Rytų Europos į iki tol vakarais nutylančią Malmę atsirado lauko kavinės ir kitokios pramogos.
Kaip sako kai kurie skandinavai, Europos žemyno kultūra.
Stebėdami tai, keitėsi ir senieji miestiečiai – dabar Malmės gyventojai dažnai laikomi atviresniais, drąsesniais nei kitų šalies miestų gyventojai.
Keltuvą pakeitė dangoraižis
Kai 1992-aisiais Malmėje „Eurovizija” vyko pirmą kartą, miestą krėtė krizė. Didelė dalis fabrikų bankrutavo arba kėlėsi į kitas šalis, tad tūkstančiai darbininkų buvo likę be darbo.
Miesto simbolis – laivų keltuvas – iškeliavo į Pietų Korėją. Malmės rajonuose, labiausiai kenčiančiuose nuo nedarbo, išaugo nusikalstamumas.
Didžiuoju lūžiu laikomas 2000 metais atidarytas 8 kilometrų ilgio Zundo tiltas, jungiantis Malmę ir Kopenhagą.
Šiandien 18 tūkstančių žmonių traukiniu vyksta į darbą Danijos sostinėje, mat ją galima pasiekti per pusvalandį.
Į Malmę gyventi dėl pigesnio būsto atsikėlė keliasdešimt tūkstančių danų.
Tiesa, mieste dūsaujama, kad šiais metais Kopenhagos link pasuko ir kai kurie „Eurovizijos” gerbėjai, nusprendę dalį pinigų išleisti Danijoje.
„Kai pasakiau draugams iš Stokholmo, kad keliuosi į Malmę, jie pavydėjo. Malmė dar vadinama Švedijos Berlynu.
Kitaip nei kiti Švedijos miestai, ji nėra iki skausmo švari, vienoda ir tvarkinga, ji gyva, jauna, ji – arti žemyno. Būnant Malmėje viskas čia pat”, – mano 29 metų studentė Charlotte Nilsson.
Kvartalas stebina išmone
Šiandien Malmė didžiuojasi nauju universitetu bei aukštųjų technologijų įmonėmis, įsikūrusiomis buvusių gamyklų teritorijoje.
Netoli buvusio keltuvo vietos iškilo ir naujasis miesto pasididžiavimas – vienu gražiausių pasaulio dangoraižių pripažintas pastatas „Turning Torso” (Besisukantis Torsas).
Už jo driekiasi kelių dešimčių architektų sukurtas gyvenamasis kvartalas „Vastra Hamnen”, vadinamas ateities miestu. Greta įrengtas jachtų uostas.
Ant pastatų stogų sumontuoti saulės ir lietaus vandens kolektoriai.
Erdvėse tarp namų teka upeliai, auga retieji augalai, lizdus suka keliolikos rūšių paukščiai.
Teigiama, kad dauguma kvartalo pastatų patys generuoja tiek energijos, kiek jos suvartoja. Kai kuriuose namuose kaimynai naudojasi bendru automobilių parku – taip tausojama aplinka.
Vasaromis ant medinių prieplaukų čia deginasi minios žmonių, kurie vėliau žingsniuoja pakausyti saulės palydėtuvėms skirtų koncertų.
Nauji kvartalai kyla ir gatvės keičiasi taip sparčiai, kad atvykę į Malmę neretai pasiklysta net kai kurie anksčiau joje gyvenę žmonės.
Vieni kitų nesutinka
Vis dėlto Malmėje, kurios pusę gyventojų sudaro nešvedų kilmės žmonės, nesunku sutikti tokių, kurie neturi nė vieno švedo draugo.
Kaip ir daugybės švedų, kurie miesto daugiakultūriškumą jaučia nebent skaitydami restoranų meniu.
Abi pusės dėl to nusivylusios, bet tiek vieni, tiek kiti aiškina, kad jų rajone ar darbovietėje tiesiog nėra kitokių nei jie patys žmonių.
Malmės universiteto mokslininkas Tapio Salonenas, tyrinėjantis miesto ekonominę ir socialinę raidą, pažymi: „Dalis gyventojų liko augimo ir sėkmės bangos šešėlyje ir jiems labai sunku iš jo ištrūkti.
Statistika rodo, kad gyventojai mieste susiskirstę pagal pajamas, o neturtingų rajonų atskirtis tik didėja. Gyventojai iš šių rajonų dėl ekonominių priežasčių tampa atskirti ir socialiai.”
Malmės gyventojų pajamų vidurkis yra 15 proc. mažesnis nei kituose miestuose. Savo ruožtu skirtumas tarp turtingiausių ir mažiausiai uždirbančių čia vienas didžiausių šalyje.
„Malmėje gyvenu 25 metus ir matau, kad šiandien ji dar įvairesnė nei bet kada anksčiau. Tačiau nedrįsčiau teigti, kad ji tapo atviresnė”, – mano 42 metų rumunas Cristianas Biro.
Kaip pakeisti prastą įvaizdį?
Ar didžiuliai renginiai, pavyzdžiui, „Eurovizija”, gali suvienyti Malmę?
„Visi supranta, kad didelių pokyčių laukti nereikia, bet tai gali būti dar vienas akmuo tiesiant kelią vieningesnio miesto link.
Laikinas sujudimas, kelios papildomos darbo vietos problemų neišspręs”, – pripažįsta Malmės miesto turizmo skyriaus vadovas Johanas Hermanssonas.
Tačiau tikimasi, kad šventė, kurios simbolinis šūkis „We are one” („Esame vieningi”) tinka ir šeimininkų miestui, padrąsins malmiečius.
Nors žiniasklaidoje Malmė dažniausiai nuskamba kriminalinių ar socialinių problemų kontekste, apklausos rodo, kad dauguma gyventojų patenkinti savo miestu.
Mėgindami atsakyti, kas lemia, kad žiniasklaidos sukurtas miesto įvaizdis prastesnis nei jų matoma kasdienybė, miestiečiai pripažįsta: galbūt mes nesusiduriame su tamsiąja Malmės dalimi?
Arba galbūt Malmė auga ir keičiasi taip greitai, kad kitų miestų gyventojai vis dar gyvena jau pamirštais sunkiausio miestui laikotarpio prisiminimais?
