Nostalgija? Taip. Praeities ilgesys – neabejotinai pagrindinis ginklas, kurį prieš šį turą turėjo „Naktinės personos“.
Tarp dabartinių trisdešimtmečių rasite nemažai tokių, kurie pirmą kartą bučiavosi, skambant „personų“ hitams „Labai norėčiau“ ar „Sukasi ratu“. Stilingi, kiek paslaptingi, neabejotinai romantiški – buvo laikai, kai „Naktinių personų“ vyrai drąsiai rengė koncertus Vingio parke, o prie užkulisių turėjo brautis pro dešimtis susijaudinusių merginų.
Kai 1997-aisiais išsiskirstė „Foje“, „Naktinės personos“ buvo skelbiamos vieninteliais šios grupės įpėdiniais – populiarumo ir poveikio žiūrovams prasme.
Tada kažkas atsitiko. Kai 2002-aisiais po dešimtmečio karjeros „Naktinės personos“ skirstėsi, tai netapo ryškiu įvykiu. Atsisveikinimo spaudos konferencija praėjo tyliai, muzikantai nuėjo savais keliais.
Aras dingo iš akiračio, o po kiek laiko užsiėmė verslu.
Alanas išleido keletą įdomių solinių albumų, tačiau jau porą metų apie jį buvo mažai girdėti – šeimą sukūręs dainininkas koncertus lyg ir nustūmė į antrą planą ir nesiveržė šmėžuoti TV laidose.
Prieš trejus metus per vieną koncertą paklausiau Aro, kodėl nesugrįžta „Naktinės personos“. Jau tada jis neslėpė – grupės 20-mečio proga mielai surengtų koncertą, tačiau Alanas abejoja dėl šios idėjos.
Abejonės baigėsi pernai rudenį, kai buvo atskleista, kad „Naktinės personos“ leisis į dvidešimtmečio turą – jei jau matematiškai tiksliai, tai vyksta dviem metais per vėlai, bet koks skirtumas. Naują dainą „Ten aukštai“ pristačiusi grupė pradėjo repetuoti daugiau nei 20 senų kūrinių, kuriais kutens prisiminimus penkiuose Lietuvos miestuose.
Aras pasakojo, kad jam dėl galimybės atkurti „Naktines personas“ paskambino Alanas. Alanas – kad tai padaryti jam pasiūlė Aras. Aras mano, kad po šio koncertų turo ir vasarą vyksiančių pasirodymų užsienio lietuviams „Naktinės personos“ dar gali gyvuoti toliau, Alanas – kad tai paskutinė proga pamatyti grupę, nes po to ji tikrai iširs.
Tai ir žavu – dar labai jauni grupę įkūrę bičiuliai gali skirtingai kalbėti net labai paprastais klausimais, tačiau scenoje jie – puiki komanda. Bent jau tiems, kurie penktadienį atėjo į „Siemens“ areną, abejonių dėl to neturėjo kilti.
Pastiprinę sudėtį šešiais muzikantais (tarp jų – buvusiu „Foje“ gitaristu Romu Rainiu), Alanas ir Aras į sceną žengė išsišiepę iš džiaugsmo – girdėdama, kokiais plojimais buvo pasveikintas sugrįžęs duetas, tikriausiai būtų nusišypsojusi ir Dalia Grybauskaitė.
Ir visai nesvarbu, kad arenos „personos“ neperpildė taip, kaip Andrius Mamontovas ar „Sel“. Spėjimų, kad apie keliolikos tūkstančių žiūrovų minią kalba neina, pramogų pasaulio užkulisiuose pasigirdo jau tada, kai buvo paskelbta apie šias gastroles. Taip ir įvyko, tačiau niekas dėl to pernelyg nesuko galvos.
„Arenose galimi įvairūs variantai. Pavyzdžiui, uždengti dalį tribūnų ir suformuoti jaukesnę erdvę. Niekada nesakiau, kad laukiame 11 ar 17 tūkstančių žiūrovų“, – sakė A.Vėberis.
Lygiai taip pat nesvarbu, kad euforiški publikos šūksniai pritildavo, kai tik pasibaigdavo daina. „Jūs kažkokie ramūs per pauzes“, – pastebėjo Alanas. Trisdešimt penkeri – tai ne penkiolika, marškinių nuo krūtinių gerbėjai nesiplėšė, o iš vienos tribūnos vis pasigirsdavęs šūksnis „Alanai, aš noriu nuo tavęs vaiko“ skambėjo labiau kaip pokštas, o ne realus pasiūlymas (prieš 15 metų būtų galima suabejoti). Įspūdis - lyg daliai publikos būtų kiek nejauku pripažinti, kad nuo šių paauglystę primenančių dainų širdyje ji svaigsta iki šiol.
Visi bręsta ir keičiasi. Alanas ir Aras – irgi. Abu – skirtingai. Su lengva šypsenėle veiksmą stebėjęs Aras buvo tikra priešingybė Alanui, kuris nuo pirmų minučių tiek apranga, tiek šukuosena, tiek energija labai priminė „Depeche Mode“ dainininką Dave'ą Gahaną. Gal kartais priminė net pernelyg smarkiai, bet mokytis iš geriausių nėra nuodėmė.
Bet kuriuo atveju – mąslus senųjų laikų romantikas dingo negrįžtamai, 2014-ųjų modelio Alanas – daug šokantis ir nė sekundei nepametantis šypsenos.
Vaizdas – puikus. Platus ekranas, kuriame keičiasi vaizdo projekcijos (ypač daug palaikymo šūksnių sulaukė montažas iš senų „Naktinių personų“ nuotraukų), per visą arenos plotį iškabinti šviestuvai, spinduliais erdvę skrodžiantys visomis kryptimis – tai nesukels revoliucijos šou pasaulyje, bet atrodo skoningai ir stilingai. Už tai galima ir 40 minučių vėlavusią koncerto pradžią atleisti.
Į sceną žengę pagal dainos „Paskendęs miestas“ ritmą, Alanas ir Aras iškart ėmėsi bombarduoti publiką hitais. „Tiems, kurie mūsų negirdi“, „Apie žvaigždę“, „Tik vienas žodis“, „Pažvelk atgal“, „Ateis diena“ – viena žinoma daina po kitos, be jokių bandymų žaisti su retesniais kūriniais.
Skambesys – atnaujintas ir, tiesą sakant, keliantis intrigą. Elektroniniai garsai – patobulinti, bet išlaikę 1995-ųjų stilistiką, gyvai skambanti perkusija ir saksofonas, Alano balsas – akivaizdžiai tvirtesnis ir su daugiau spalvų nei prieš keliolika metų. Kai kurios dainos pasuko į labiau „depešišką“ ar „Pet Shop Boys“ primenančią elektroniką, kiti kūriniai tapo kietesnio, kone roko skambesio.
Nepasikeitė tik viena – jautrūs, romantiški, sentimentalūs ir dažnai net naivūs tekstai, kurie vis dėlto kadaise pataikė tiesiai į dešimtuką. Sprendžiant iš žiūrovų reakcijos šeštadienį – pataiko ir šiandien.
Tiesą sakant, šios „Naktinės personos“ muzikiniu požiūriu – net geresnės už tas, kurias tūkstančiai atėjusiųjų laiko prisiminimuose. Prisiminimų turi ir patys muzikantai – jų penktadienį skambėjo ne vienas. Alanas pasakojo apie grupės užuomazgas mokykloje, pažintį su Aru ir vieną pirmųjų grupės pavadinimų – „Žalias ledas“.
Prisiminimus sukėlė ir koncertų turo proga išleista puiki dovana grupės gerbėjams - perleistas kultinis 1995-ųjų albumas "Tiems, kurie mūsų negirdi", kuris iki šiol niekada nebuvo pasirodęs kompaktinės plokštelės pavidalu.
„Be jūsų nebūtų mūsų“, – ne kartą žiūrovams priminė Alanas. Šie į antrąją koncerto dalį išsijudino, kilo nuo didžiąją parterio dalį užėmusių kėdžių (stovintiems vieta buvo įrengta prie pat scenos) ir leidosi šokti.
Daina "Kaltas ruduo" atnešė dovaną vienai grupės gerbėjai - ją pasikvietęs į sceną, Alanas dainavo, žiūrėdamas tiesiai į akis,
"Sukasi ratu", "Kai jausmai užvaldo širdį" - šias dainas arena taip darniai kartu su Alanu plėšė choru, jog užsimerkęs galėjai pamanyti, kad 1997-ieji iš tiesų sugrįžo.
Nejaukios pauzės pamažu dingo, koncerto pabaiugoje suvaržymų nebeliko - arenos parteryje beveik nebeliko sėdinčių.
Plojimų negailėjo ir „personų“ bičiuliai, bendražygiai ar vyresnės kartos dievukų pasiklausyti atėję jaunesni muzikantai – minioje šmėžavo Žilvinas Žvagulis, „Radistas“ Jonas Nainys su „Pinup Girls“ dainininke Simona Naine, TV laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė, kompozitorius Raigardas Tautkus ir daug kitų matytų veidų.
"Buvo įdomu tai pamatyti. Susigroję - puikiai, jie tikrai pasistengė", - pripažino "Skamp" narys Viktoras Diawara.
„Kadangi aš buvau visiškai pasinėręs į savo solinę veiklą ir koncertus, man muzikos netrūko, aš joje visą laiką gyvenau. Bet sugrąžinti grupę į sceną – gera.
Manau, „Naktinės personos“ rastų savo nišą ir 2013, ir 2040 metais, nes mes kūrėme mylėdami muziką, žmonės tai jautė. Suradome savo skambesį, esame iš karto atpažįstami. Tiesa, šiuolaikiniai klausytojai turi naujas vertybių, skonių skales, tačiau ir mes esame jau kitokie“, – svarstė A.Chošnau.
Jis gali būti ramus – bent jau tie, kurie penktadienį praleido „Siemens“ arenoje, su „Naktinėmis personomis“ ir toliau jaučiasi gerais draugais. Kitos stotelės – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio arenos.
Dvi su puse valandos trukusio koncerto pabaigoje išėję nusilenkti, Alanas ir Aras neištarė "sudie". Gali būti, kad taškas, kurį šiuo koncertų turu deda grupė, tikrai nėra paskutinis.
