Projekto lemiamoje kovoje „Feniksas“ nurungė Šiaulių, Kauno ir Jonavos chorus.
Chorų pasirodymus vertino komisija, kurioje dirbo dainininkės Rūta Ščiogolevaitė, Kristina Zmailaitė, humoristas Vitalijus Cololo ir dirigentas Vytautas Lukočius, tačiau rezultatus nulėmė tik TV žiūrovų balsai.
Buvęs dueto „Delfinai“ narys, šiuo metu grupėje „Čilinam“ dainuojantis 33-ejų S.Stavickis anksčiau „Chorų karuose“ dalyvavo su moterų kalėjimo, tarptautiniu, senjorų ir benamių chorais.
Nuskinti pergalę jam pavyko pirmą sykį. „Tai – logiškas rezultatas“, – sakė žinomas atlikėjas, kompozitorius ir prodiuseris.
– Kodėl būtent „Feniksas“ buvo labiausiai vertas pergalės? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Stavickio.
– Lietuvoje kažkodėl įprasta, kad TV projektų ar net rinkimų laimėtojai jaučiasi nejaukiai, atsiprašo. Mes neturime dėl ko. Šis choras dainavo geriausiai iš visų, kuriuos per keletą metų mačiau „Chorų karuose“.
Ar žiūrovai balsavo ir iš gailesčio? Žinoma, šio choro narių situacija veikė balsuojančius. Kita vertus, lygiai žiūrovus veiktų labai graži mergina ar raumeningas vaikinas. Nejaugi dėl to jų reikia scenoje nerodyti?
– Visi chorai, su kuriais dalyvavote šiame šou, buvo specifiniai. Ar smagu pirmą kartą laimėti būtent su aklaisiais?
– Taip, nes šįkart jutau didelį azartą. Būkime realistai. Iš poros šimtų kalinčių moterų negali išrinkti 16 nuostabiai dainuojančių. Jei galėtum, būtų liūdna, kad tiek daug jų kalėjime atsidūrė. Tam chorui, kaip ir benamių, svarbesnis buvo socialinis aspektas.
Šiuo atveju buvo kitaip – šie aklieji labai gerai dainavo. Jei nebūtų akli, irgi būtų laimėję, neabejoju tuo.
– Ko išmokote iš aklųjų?
– Didelio optimizmo ir humoro jausmo. Jie geba į negalią žiūrėti su šypsena ir taip palengvinti savo dalią. Jie vienas kitam sako – „ar nematai, kur tu eini, ar tu aklas?“. Iš pradžių tai stebina, paskui džiugina.
Po superfinalo vakarojome mano namuose. Žmogus, aklas nuo pat gimimo, žaidė kompiuterinius žaidimus. Iš klausos ar kaip kitaip – nesupratau, bet azartiškai, linksmai. Žaviuosi, kad jie sugeba taip džiaugtis gyvenimu.
– Ką veiksite su laimėtu 5000 eurų prizu?
– Iš anksto nusprendėme – jei laimėsime, skirsime savanoriams, kurie padeda neįgaliesiems.
– Ar ketinate su šiuo choru koncertuoti toliau?
– Taip, jau šį savaitgalį pasirodysime TV šou „Dainų daina“. Jau yra pasiūlymų koncertuoti įvairiuose miestuose. Labai džiaugiuosi, choro nariams būtų labai liūdna, jei viskas TV projektu ir baigtųsi.
Ar gastroliuoti su aklaisiais sudėtingiau? Jie juokauja, kad patys vairuos autobusą. (Juokiasi). Jei rimtai – mums labai padeda keli Maltos ordino savanoriai.
– Dalyvauti projekte su paprastu choru jums nebūtų įdomu?
-- Visų išvardytų chorų idėjos – mano. 18 metų tapau žinomas Lietuvoje. Per maždaug šešerius septynerius metus supratau šou pasaulio beprasmybę, egocentrizmą.
Kai atsirado projektas „Chorų karai“, supratau, kad į tą tuščią pramogų pasaulį galima įnešti šiek tiek tikrumo ir prasmės. Todėl norėjau dirbti su chorais, kurie išskirtiniai. Kasmet turėjau idėjų.
– Koks bus kitas jūsų choras?
– Nuo pat pradžių svajoju apie emigrantų chorą. Dažnai tenka koncertuoti lietuviams užsienyje. Jie – Lietuvos dalis, atskirta tik mūsų neprotingos politikos. Jie ir balsuoja rinkimuose, ir lietuviškus TV kanalus žiūri. Trondheime, Londone ar Dubline jautiesi kaip Mažeikiuose ar Kėdainiuose.
Suformuoti tokį chorą – brangu ir sudėtinga, bet man tai būtų labai svarbu.
– Ar tenka bendrauti su buvusiais bendražygiais iš kitų chorų?
– Kartais. Pavyzdžiui, kai kurios nuteistųjų choro moterys parašė, kad jau išėjo į laisvę. Kitos, gaila, spėjo išeiti ir vėl sugrįžti į įkalinimo įstaigą.
Jei būnu mieste, kuriame gyvena choristai, pakviečiu į koncertą ar šiaip susiskambiname. Yra žmonių, kuriems šis projektas pakeitė gyvenimą.
Kai kurie benamiai ar nuteistosios manė, kad tokia jų lemtis, buvo pripratę, susitaikę su tuo. Tačiau „Chorų karuose“ pamatė, kad gyvenimas gali būti visai kitoks, atgavo norą eiti į priekį.
– Projektas baigėsi, ką veiksite toliau?
– Žmonės kartais įsivaizduoja, kad be TV projektų nėra ką veikti (juokiasi). Auginu trijų mėnesių sūnų Adomą ir penkerių metų sūnų Ričardą. Norisi jiems skirti daugiau laiko.
Rašau dainas kitiems atlikėjams, taip pat noriu atskirai padirbėti su aklųjų choro dainininku Gražvydu – jis labai talentingas žmogus.
O pats scenos centre būti didelių ambicijų neturiu. Nebent pamatyčiau kontekstą, kuriame mano dainavimas bus įdomus. Tikrai nesu geras vokalistas, išaugau iš amžiaus, kai pats sau atrodžiau geriausias ir nuostabiausias. Svarbu į save žiūrėti realistiškai, kitaip pavirsi Žilvinu Grigaičiu.
