Dešimtys dainų, kurias atmintinai moka daugelis lietuvių, – svarbiausias S.Povilaičio nueito kelio ženklas.
Todėl vakar šimtai įvairaus amžiaus muzikos pasaulio atstovų dalijosi prisiminimais apie artistą, kuriam Lietuvos scenoje mažai kas galėjo prilygti. Apie sudegintus tiltus dainavęs S.Povilaitis negyveno praeitimi – ne viename koncerte jis yra sujungęs skirtingas atlikėjų kartas.
Draugiškas, bet kartu kiek ironiškas, nevengiantis duoti pastabų, smagiai pasijuokti ir iš kitų, ir iš savęs. Būtent tokį S.Povilaitį prisimena jį pažinoję.
Dainininkui buvo ne vis tiek, kas vyksta Lietuvos scenoje. Jis neslėpdavo – matomas vaizdas džiugina ne visada.
„Natūralumo, pagarbos žiūrovams ir scenos kultūros tikrai neretai stokojame. Ne visų dainininkų tarimas idealus. Ir, atvirai sakant, dainų tekstai – kraupūs“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs S.Povilaitis.
Maestro erzindavo fonogramos ir atlikėjai, kurie kartais nė nesugebėdavo įrašytų dainų sudainuoti gyvai: „Nesugebėčiau du kartus pažiopčioti vienodai. Žiopčioti – labai sunkus darbas. Kur kas paprasčiau tiesiog padainuoti.“
Prieš dvejus metus pokalbį su „Lietuvos rytu“ dainininkas baigė tokia mintimi: „Žinau, kad pabaiga – neišvengiama. Bet kol galiu dainuoti, kol yra, kas klausosi, dainuosiu. Jei yra sveikata, yra ir balsas.“
Vėliau paaiškėjo, kad tada jis tikriausiai jau žinojo apie užklupusią ligą.
Rokerį išmokė elgtis scenoje
„Negaliu patikėti, kad jis mirė. Maniau, serga cukralige ir dėl jos tai blogsta, tai vėl stiprėja. Jis pats vairuodavo, po koncertų susitikdavome, pajuokaudavome. Apie mirtį net nepagalvojau“, – prisipažino S.Povilaičio kolega iš legendinio ansamblio „Nerija“ laikų Simonas Donskovas.
S.Povilaičio gedi ne tik scenos veteranai, bet ir garsios roko grupės „Rebelheart“ muzikantai.
Praėjusio amžiaus pabaigoje užsimezgusi skirtingų kartų atlikėjų draugystė buvo vienas pirmųjų bandymų Lietuvos muzikiniame pasaulyje sujungti, regis, priešingus žanrus: audringą roką ir senąją santūrią lietuvišką estradą.
„Su maestro Stasiu buvo paprasta dirbti, jis buvo neaikštingas, greitai radome bendrą kalbą. S.Povilaitis mane išmokė deramos sceninės laikysenos.
Aš, kaip roko atlikėjas, buvau įpratęs laisvai elgtis scenoje. O bendrų koncertų metu juk turėjome derinti sceninę elgseną“, – vakar kalbėjo „Rebelheart“ solistas Darius Mickus.
Šis dainininkas yra prisipažinęs, kad jaunystėje buvo įklimpęs į kvaišalus, bet išsikapstė iš duobės.
Anuomet kalbėta, kad būtent S.Povilaitis, savo jaunystėje turėjęs bėdų dėl alkoholio, suteikęs jaunajam kolegai moralinę paramą.
Bet „Rebelheart“ solistas tvirtino pats išlipęs iš duobės: „Kai pradėjome muzikuoti su S.Povilaičiu, aš jau buvau susitvarkęs. Apie dainininkus daug mitų prikuriama.“
D.Mickus jau gerai neatsimena, kaip kilo mintis pasikviesti lietuviškos estrados veteraną ir kartu su juo atlikti roko stiliumi aranžuotas estradines dainas: „Tai buvo mūsų grupės bendras sumanymas. Pasikvietėme S.Povilaitį, paaiškinome idėją, jis mielai pritarė.“
Pirmasis „Rebelheart“ ir S.Povilaičio bendras koncertas įvyko 1998 metais Kaune.
Roko stiliumi perdainuotos senos S.Povilaičio dainos „Prie seno namelio“, „Gal ir teks bučiuot“, „Švieski man vėl“ žaibiškai vėl tapo hitais, su šiuo atlikėju supažindindamos tuometę jaunąją kartą.
Mėgo kreipinį „maestro“
Dainininkas Mantas Jankavičius įspūdinga scenos pažintimi su S.Povilaičiu džiaugėsi prieš dvejus metus.
Tada skirtingų kartų atlikėjai surengė įspūdingą pasirodymą muzikos apdovanojimų ceremonijoje M.A.M.A.
Po to S.Povilaitis pakvietė Mantą kartu pasirodyti koncertuose didžiausiose Lietuvos arenose, kuriais paminėjo savo karjeros 50-metį.
„Sugalvojau idėją, kad jis dainuotų mano, o aš – jo dainas.
Buvo toks smagus popuri. Kai ėjau pasiūlyti šio sumanymo, man keliai drebėjo. Maniau, kad tikrai nesutiks.
Bet jis parodė, kad turi puikų humoro jausmą, nemažai saviironijos. Pasirodymas buvo puikus, jo pabaigoje apsikabinome ir padėkojome vienas kitam.
Su Stasiu dirbti buvo labai įdomu. Jam labai patikdavo, kai vadindavome maestro“, – juokėsi Mantas.
Dainininkas žinojo apie S.Povilaičio ligą, paskutinį sykį su estrados grandu bendravo maždaug prieš pusmetį.
M.Jankavičius prisipažino, kad jo savijauta dabar dvejopa – gaila scenos veterano, bet galbūt ir gerai, kad jam nebetenka kentėti skausmo.
„Tokių kaip jis Lietuvoje nedaug. Pamenu, buvo laikai, kai jis buvo kone visiškai dingęs iš akiračio.
O tada sugrįžo, įrašęs dainų su „Rebelheart“. Buvo nuostabus jausmas – estrados dainininkas, o tapo toks populiarus tarp jaunimo, kad net klubuose dėl jo pasirodymų publika eidavo iš proto.
Labai džiaugiuosi, kad įvyko įspūdingi jo karjeros 50-mečio koncertai, kuriuose jis apžvelgė ir įprasmino visą savo kelią. Tašką padėjo labai aukštu lygiu“, – kalbėjo M.Jankavičius.
Pedantiškas ir skrupulingas
Televizijos laidų prodiuseriui, roko grupės „Bix“ lyderiui Sauliui Urbonavičiui su S.Povilaičiu teko dirbti daugybę sykių.
Viena šio prodiuserio kurtų laidų, skirtų senajai estradai, net buvo pavadinta pagal Stasio atliekamą šlagerį – „Švieski man vėl!“.
„Paskutinį sykį kalbėtis teko prieš keletą mėnesių, nieko nežinojau apie jo ligą, net įtarimo nebuvo.
Keistas jausmas – net sunku patikėti, kad šį žmogų kas nors galėjo palaužti.
Atrodė, kad jis amžinas“, – atsiduso prodiuseris.
S.Urbonavičius linksmai prisiminė, kad pokalbiai su S.Povilaičiu dėl TV projektų ar koncertų visada būdavo ilgi: „Jis mėgdavo viską išsiaiškinti iki smulkmenų, ilgai klausinėdavo.
Žinau, kad kai kuriuos jo kolegas tas jo pedantiškumas, skrupulingumas net kiek erzindavo, užkulisiuose Stasį linksmai pakeiksnodavo.
Tačiau jis buvo tikras profesionalas. Kaip amerikiečiai turėjo Franką Sinatrą, taip mes turėjome S.Povilaitį.“
S.Urbonavičius atkreipė dėmesį į vingiuotą dainininko karjeros istoriją – jis daug sykių krito ir kėlėsi, vienu metu buvo populiarus visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje, po to buvo laikas, kai jo apskritai nebuvo girdėti.
„Nuostabu, kad jis sugebėjo išbristi iš sudėtingos situacijos, į kurią patenka dažnas populiarus žmogus.
Turiu galvoje alkoholį ar kitas pagundas.
Stasiui buvo duota būti žvaigžde. Kurdamas talentų šou televizijai, aš dairausi žmonių, kurie nebijo būti ryškūs, išskirtiniai. Juk dauguma – pilki, neišsiskiriantys, bijantys būti baltomis varnomis. Stasys visada buvo ryškus“, – kalbėjo prodiuseris.
Buvo stilingas visomis prasmėmis
Darius Užkuraitis
„Jei paklaustume jaunų žmonių, ką jie žino iš senųjų Lietuvos atlikėjų, manau, 99 proc. pasakytų Stasio Povilaičio vardą. Jis buvo pirmoji ir didžiausia mūsų popžvaigždė, išlikusi estrados aukštumoje iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Artistas patiko ir savai, ir vėlesnėms kartoms. Net tie, kuriems jo muzika buvo gana tolima, nelikdavo abejingi S.Povilaičio scenos žavesiui, jo nepaaiškinamai energijai. Ne veltui jis dažnai pavadinamas lietuviškuoju Franku Sinatra. Galėtume jį vadinti ir lietuviškuoju Elviu Presley.
Kaip paaiškinti S.Povilaičio fenomeną? Jis buvo stilingas žmogus, tikras scenos inteligentas – ir muzika, ir išvaizda, ir bendravimu su publika. Niekada neleisdavo sau nusipiginti – šaukti tokių nesąmonių kaip „Kur jūsų rankos?!“. Tačiau valdė publiką ir jautė ją.
Įdomu, kad S.Povilaitis net nebuvo muzikos kūrėjas. Jis mokėjo pasirinkti įdomias, klausytojams patinkančias dainas. Neseniai išgirdau, kad 80 proc. visų maestro dainų tekstų sukūrė jis pats. Galbūt. Vadinasi, jis puikiai pritaikydavo gerus Vakarų muzikos pavyzdžius Lietuvos rinkai. Turėjo gerą skonį.
S.Povilaitį iš karto atpažindavai ir iš jo savito balso tembro, gražios lietuviškos tarties. Norėdamas jį parodijuoti turėdavai tai daryti labai taisyklinga lietuvių kalba – tai buvo vienas skiriamųjų jo bruožų.
Nežinau, ką būtų galima pavadinti S.Povilaičio įpėdiniu lietuvių estradoje.“
Atsisveikinimas su velioniu vyks ketvirtadienį, spalio 8 d., nuo 9 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. 12 val. bus aukojamos šv. Mišios už Stasį Povilaitį. Maestro bus laidojamas ketvirtadienį 13 val. Palangos miesto kapinėse.
Karjeros kelias – vingiuotas
* S.Povilaitis gimė 1947-ųjų sausio 15-ąją Kaune. Muzikos mokykloje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore. Būdamas keturiolikos persikraustė į Palangą.
* „Šešiolikos metų nuėjau į vakarinę mokyklą ir pradėjau dirbti. Prieš tai dainavau šen bei ten, kultūros namuose, bet mokykla nusprendė, kad moksleiviui tai nedera. Išėjau į vakarinę mokyklą, tapau savarankiškas ir buvau pakviestas dainuoti į „Birutės“ restoraną Palangoje. Nuo to laiko, galima sakyti, ir esu profesionalioje scenoje“, – apie savo karjeros pradžią „Lietuvos rytui“ pasakojo S.Povilaitis.
* Baigęs vidurinę mokyklą jis studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Pakviestas kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus pradėjo su grupe „Ritmas“ koncertuoti Vilniaus bare „Dainava“.
* Vėliau S.Povilaitis koncertavo su grupe „Nemuno žiburiai“, o visoje Lietuvoje išgarsėjo 1973-iaisiais tapęs populiariojo ansamblio „Nerija“ nariu.
* Lietuvai atgavus nepriklausomybę dainininkas tęsė sėkmingą solinę karjerą.
* Estrados karaliumi tituluotas S.Povilaitis yra surengęs apie 10 tūkst. koncertų, įvertintas daugybe apdovanojimų ir premijų, apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Vyriausybės kultūros ir meno premija.
* Už nuopelnus Lietuvos muzikai jis apdovanotas net dviejose skirtingų laikotarpių muzikos apdovanojimų ceremonijose – „Bravo“ ir M.A.M.A. Pastarojoje S.Povilaitis įvertintas 2013 metais.
* Su žmona Birute dainininkas užaugino dukterį Agnę, kuriai dabar – 35-eri.
Dienoraštyje rašė apie ateitį
S.Povilaičio mintis prieš ketvertą metų yra spausdinęs „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“. Atviras kalbėjimas atskleidžia garsaus dainininko požiūrį į darbą ir kūrybą, jo charakterį, pomėgius.
* „Niekada nėra kilusi mintis rašyti dienoraštį. Niekada neturėjau jokio noro baigiantis dienai mėginti prisiminti savo įspūdžius ir patirtas emocijas. Pagaliau tam reikia ir nemažai laiko, kurio man visą gyvenimą trūksta.Tačiau aš jau 20 metų kruopščiai pildau darbo kalendorių, be kurio jausčiausi kaip be rankų. Jame surašau visus planuojamus darbus, susitikimus, būsimus koncertus. Man jis yra savotiškas dienoraštis. Skirtumas tas, kad jame rašau ne apie praeitį, o apie planuojamą ateitį. Metų pabaigoje užvertęs paskutinį darbo kalendoriaus puslapį aš nesusilaikau jo nepavartęs. Tuomet kaip filmas prieš mano akis prabėga visi praėję metai, planuoti ir atlikti sumanymai, koncertai.Tuomet pasidžiaugiu, kad pavyko viską įgyvendinti. Darbų nesusiplanuoju per daug. Realiai pasveriu savo jėgas, galimybes, todėl mano darbo kalendoriuje atsiranda tik būtiniausi darbai, kuriuos tiesiog privalau atlikti. Geriau planuoju ilgesniam laikui, bet būtinai tai padarau.
* Man darbo kalendorius atstoja prodiuserį, kurio neturėjau ir neturiu. Jo man ir nereikia. Pats planuoju savo muzikinę veiklą, pats nusprendžiu, kur ir už kiek man koncertuoti. Man iki soties užtenka tų laikų, kai mano koncertus planuodavo Valstybinė filharmonija, o estrados atlikėjai sukdavosi po visą Lietuvą kaip vilkiukai ten, kur juos pasiųsdavo. Be jokios patirties į sceną užkopę jaunesni atlikėjai be prodiuserių negali. Jie įpratę gauti viską sukramtytą. Gal taip gyventi ir patogiau, tačiau šitaip jie praranda savo kūrybinę ir asmeninę laisvę. Jie tiesiogine to žodžio prasme parsiduoda savo agentams, kurie už juos nusprendžia, ką jie veiks rytoj ir kur sutiks aušrą.Svetimų žmonių diktuojamu tempu gyvenantys dainininkai dažnai pervargsta ir negali pasakyti „ne“, nes šitaip pažeistų su agentu pasirašytą sutartį. Gal ir jiems reikėtų pradėti pildyti savo darbo kalendorių? Gal tada suprastų, kad planuoti rytdieną gali ir patys? Tik tuomet reikėtų gerokai daugiau dirbti. Tačiau atlygis už didesnius rūpesčius – asmeninė laisvė.
* Kartą pavartęs vienų metų darbo kalendorių suskaičiavau, kad per metus koncertavau 250 kartų. Daug tai ar mažai? Tais laikais, kai estrados atlikėjai priklausė Valstybinei filharmonijai, koncertų būdavo ir daugiau. Tokio koncertinio krūvio dabar nebenorėčiau. Sulaukiau tokio amžiaus, kai norisi ne kuo daugiau, bet kuo geriau. Mano kartos atlikėjai siekia kokybės. Norėtųsi organizuoti solidų koncertą, su orkestru, geru apšvietimu, su koncerte dalyvaujančiais svečiais. Tačiau su atlikėjus prislėgusia dabartine mokesčių sistema tokį koncertą organizuoti yra sudėtinga. Atsiskaitęs už visas išlaidas gali likti ir skoloje.
* Kuo labiau dirbi, tuo labiau imi vertinti poilsį. Daugeliui žmonių poilsis asocijuojasi su vasara. Man vasara – pats darbymetis. Turiu galvoje ne vien sezono metu pajūryje dažnėjančius koncertus. Gyvenu Palangoje savo name, kurį nuolat reikia prižiūrėti. Namas ir jo aplinka – tai lyg gyvas organizmas. Reikia gyvatvorę pakarpyti, veją nušienauti, augalus prižiūrėti ir viską laistyti, laistyti ir dar kartą laistyti.Vasaros pradžia man buvo labai prasta. Atrodytų, tokie karščiai tada buvo užplūdę, turėčiau tik džiaugtis. Bet aš orus vertinu kiek kitaip. Man geras oras ir dargana. Pikčiausia, kad dėl šalto ir ilgai užtrukusio pavasario labai ilgai niekas nedygo, nebuvo galima atlikti įprastų aplinkos tvarkymo darbų. Todėl juos teko atlikti vėliau.
* Vienintelė paguoda, kad esant dideliems karščiams buvo malonu maudytis. Juo labiau kad jūra dar buvo šalta. Geriausias jūros vanduo man – iki 17 laipsnių. Šiltesnė jūra man jau tampa panaši į balą.Maudymasis man – kaip religija. Per dieną į jūrą stengiuosi pūkštelėti du kartus: ryte ir vakare. Antras privalomas vasaros dienos darbas – kelionė į turgų. Pirkti šviežių uogų. Mėgautis pirktomis uogomis man patinka, matyt, dėl to, kad labai nemėgstu uogauti.Užtat išėjęs pasivaikščioti su malonumu renku vaistažoles. Iš miškelio parsinešu pasirinkęs veronikų, kurių arbata gerina atmintį. Verdu paties prisirinktų žemuogių lapų arbatą, bėdai esant po ranka visuomet turiu gysločių lapų. Laukiu rudens, kai galėsiu grybauti. Tai dar vienas mano mėgstamas užsiėmimas. O čia, žiūrėk, netrukus ir žiema – mano poilsio metas. Ypač Palangoje, kai tuomet viskas apmiršta, sustingsta. Tada galima ir knygą išsitraukti. Nepripažįstu žmonių, kurie sako, kad Palangoje nėra ką veikti. Tai – tinginio mąstysena.“
