Vienoje diskusijų, pavadintoje „Kas valdo kūrybinį procesą?“, pagrindinį pranešimą skaitė dainininkė Jurga Šeduikytė.
Žinoma atlikėja pasirinko įdomią formą – „dešimt Jurgos įsakymų“, nusakančių gaires, kurių turėtų laikytis kūrybingas žmogus.
„Jei Dievo nesuveiks, gal šiti suveiks“, – juokavo dainininkė.
Ji pažėrė įdomių pamąstymų. Pavyzdžiui, kad būtinai reikia kovoti su susireikšminimu ir žvaigždžių liga.
„Su savo buvusiu vadybininku sutarėme, kad jei aš susirgsiu, jis man pasiūlys kriaušę.
Buvo akimirka, kai supratau, kad man reikia išeiti iš televizijos. Atrodo, dirbi, kalbi prieš kameras, bet abejoji, ar tai reikšminga“, – pasakojo Jurga.
Vienas jos įsakymų – niekada nesiekti greitos trumpalaikės naudos.
„Žmogus privalo turėti omenyje, kad ateina kovoti. Jei ne dėl išorinės laisvės, tai dėl vidinės. Dauguma menininkų – jautrūs.
Lengviausias būdas – dirbti nuo ryto iki vakaro ir neleisti sau pagalvoti apie esminius dalykus. Sugalvoti projektą, kuriame linksmini publiką, ir tiek. Viskas gerai, bet po penkerių metų tikrai ateis krizė.
Svarbu susikaupti, patikėti, kad tai, ką darai, yra svarbu, pasikliauti savo jėgomis. Kodėl aš esu čia? Pradėjau rašyti dainas tik todėl, kad susikalbėčiau su žmonėmis“, – pasakojo Jurga.
Kitas jos įsakymas – džiaugtis savo kūryba, kokia liūdna ir skausminga ji bebūtų.
„Muzika yra tam tikra terapijos forma. Visi žino, kad kiekvienas menininkas – kažkiek šizofrenikas. Manyje irgi gyvena du žmonės. Vienas – racionalus, kitas – emocingas, viskam trukdantis.
Aš kuriu kontrasto principu. Jei daina yra liūdna, stengiuosi, kad joje būtų ir viltis. Žmonės sako – viskas gerai, gražus balsas, bet kodėl dainos tokios liūdnos? Žinote, jei jos nebūtų liūdnos, ir tas balsas neatrodytų gražus. Kiek bandžiau rašyti smagesnes dainas, išeidavo prastai“, – pripažino J.Šeduikytė.
Ji paragino visus nemeluoti sau ir aiškiai apsibrėžti tikslus.
„Nuo paauglystės stengiamės įsitvirtinti, pasiekti daugiausiai. Jei nesi geriausias, pačiam atrodo, kad esi nevykėlis. Taip nėra.
Žinote, kokia didžiausia mano baimė? Kad esu lokali atlikėja. Visada kūriau ne Lietuvai, bet stengiausi nesirinkti iš dviejų kelių. Maždaug, dainuoti arba taip, kad lietuviai suprastų, arba taip, kad pats savo idėjas išreikštum. Dabar aš jaučiuosi gerai. Buvo laikai, kai publikos į koncertus ateidavo labai daug. Dabar jos mažai, bet matau, kad tai – tie žmonės, kurie mane tikrai supranta“, – svarstė Jurga.
Tarp kitų jos paskelbtų įsakymų – raginimas nepasitenkinti tuo, ką sukūrei vakar, žinoti savo žinutę, kurią nori skleisti, mylėti šeimą, džiaugtis gyvenimu, mokėti ilsėtis ir „persikrauti“.
„Net jei nepavyksta sukurti kažko nerealaus, vis tiek reikia džiaugtis tuo, kas pavyko. Pėdsaką gali palikti tik atsipalaidavęs, nesureikšmindamas savęs, leisdamas kūrybai vykti visą gyvenimą“, – dėstė Jurga.
Ji įvardijo ir dešimt grėsmių, kurios aktualios daugumai kūrėjų.
Pavyzdžiui, šablonišką sėkmės ir pinigų siekimą, buitį, kuri žudo, bet ir įkvepia meną, atsakomybę už savo įvaizdį, kovą su tingėjimu, įkvėpimo nenuspėjamumą.
„Viena grėsmių – „nušokimas“ nuo tradicinio proto. Kai mes su vyru porai metų išvažiavome į Maskvą, internete paskaičiau komentarą – „na, tegul ir važiuoja tas beždžionė ir jo žmona su vištos balsu“. Daugiau nebeskaičiau“, – juokėsi Jurga.
Ji pabrėžė, kad pasitikėti savo intuicija yra nesaugiausias sėkmės modelis, o kūrėjai dažnai jaučiasi vieniši ir jaučia daug baimių.
„Aš esu kaip plaustas, blaškomas vėjo. Neturiu savo namų“, – pripažino dainininkė.
Savo kalbą ji baigė raginimu nesusireikšminti, bet pasitikėti savimi.
„Būkit savo pačių projektai“, – paragino dainininkė.
