– Šiais metais „Sūpynės“ su elektroninės muzikos gerbėjais sveikinsis jau 11-tą kartą. Ar pamenate, kokia buvo pradžia? Nuo ko prasidėjo tiek metų besitęsiantis ir būrius žmonių pritraukiantis renginys?
Nerijus: „Sūpynės“ užgimė kaip bendraminčių suvažiavimas. Pirmajame festivalyje susibūrė apie 200 žmonių. Anuomet nebuvo labai didelio pasiruošimo, scenarijaus niuansų derinimo. Draugai suvažiavo į sodybą ir pamatėme, kad sukūrėme tikrai įdomų renginį, jog yra bendraminčių, entuziazmo tęsti darbus. Norėjosi padaryti kažką daugiau, prijungti įvairesnių atlikėjų, atitrūkti nuo to, ką daro visi. Šie bandymai išaugo į 11 metų gyvuojantį renginį.
– Kaip per tuos metus augo ir keitėsi „Sūpynės“? Kokius ryškiausius pokyčius įžvelgia patys organizatoriai?
Nerijus: Manau, jog mes išlaikėme savo pagrindinę idėją, kuria sakoma: „Less is more“. Mažiau tuštybės, daugiau vidinių išgyvenimų, mažiau kalbų – daugiau darbų. Muzikiniu atžvilgiu, natūralu, keitėsi pati muzika. Augo mūsų žingeidumas. Atėjo laikas, kai dėl išaugusio festivalio pradėjome rizikuoti finansiškai, todėl padarėme išankstinius bilietus. Manau, tai buvo dar vienas žingsnis profesionalumo link. Laikui bėgant padidėjo ir scenų skaičius, o paskutinis pokyčių etapas prasidėjo prieš keletą metų, susiformavus diskusijų ir meno erdvei. Festivaliu visada siekėme kelti tam tikrus klausimus, kažką sujudinti žmonių viduje. Tikrai nesiruošiame moralizuoti ar teisti, tačiau taip pat niekada nežvelgėme tik į
paviršutiniškus dalykus.
– Ne paslaptis, jog „Sūpynių“ vardas viešojoje erdvėje yra siejamas su kokybe ir tikrai nestokoja populiarumo. Kur slypi šio festivalio sėkmės paslaptis?
Vaida: Manau, kad paminėta kokybė ir yra šio festivalio garantas. Nesiblaškoma į šalis, laikomasi koncepcijos ir žinoma, kas ir kodėl yra daroma. Manau, kad žmones traukia tai, jog „Sūpynės“ eina jau aiškiu keliu, tačiau kasmet nebijo nukrypti į greta esantį takelį, atrasti, pasiūlyti šį tą naujo. Visada žengiama į priekį. Festivaliu nesiekiama, kad žmogus atvyktų ir padarytų ką nors pagal organizatorių valią. Kiekvienas dalykas, įeinantis į festivalio programą, yra išjaustas, apgalvotas, parengtas ne veltui.
Nerijus: Sėkmė slypi nuoširdžiame darbe, idėjose ir tuštybės nebuvime. „Sūpynės“ statytos kaip santykiai: bandant atrasti dermę tarp skirtingų dalykų, kažko išmokstant, kažkur suklystant, į organizatorių ratą įtraukiant naujus žmones su įdomiomis idėjomis. Manau, kad žmones traukia ir tam tikras pastovumas, koncepcijos, fundamentalių dalykų laikymasis, tačiau ir buvimas pakankamai lanksčiais. Jei imamės ko nors naujo, būtinai išanalizuojame, dėl ko tai darome, ar mums to reikia, ar ne. Sau užduodame klausimą: ar tau tai būtų įdomu? Ar pats nueitum į tokią diskusiją?“. Tai neprivalo tau patikti, bet turi būti aktualu.
Vaida: Niekada nieko nedarome iš inercijos. Nėra darymo tik dėl darymo. Visada svarbu aktualumas. Jei manome, kad kažko reikia, pirmiausia klausiame kodėl. Jei atsakome į šį klausimą – idėją realizuojame, jei ne – jos atsisakome.
– Ne kartą paminėjote koncepciją, kurios visada laikėtės organizuodami festivalį. Taigi, kokios idėjos yra pamatinės? Ko siekiama šiuo renginiu ir kokiam klausytojui jis skirtas?
Nerijus: „Sūpynės“ yra kultūrinis renginys, įvairių menų ir subkultūrų susitelkimas. Menininkai save gali parodyti festivalyje, yra laukiami. Negana to, festivalis gali suteikti puikią techninę bazę. Tai motyvuoja kūrėjus, menininkus, artistus.
Vaida: Festivalis menininkams taip pat suteikia auditoriją. Į šį festivalį žmonės neatvyksta tiesiog paklausyti muzikos. „Sūpynių“ žiūrovas yra žingeidus, žino, kur važiuoja. Programa kuriama žmonėms, kurie nori atrasti ką nors naujo.
Nerijus: Taip, manau, kad žiūrovas yra brandus, gerbiantis save ir savo aplinką, besidomintis įvairiais dalykais. Žinoma, visų lankytojų nesužiūrėsi, tačiau didžioji dalis žmonių yra išsilavinę, gerbiantys save ir kitus. Mūsų festivalio lankytojų gretose yra daug vadinamųjų geek‘ų, tiesiog mokslininkų, filosofų, kurie patys kuria savo konstrukcijas, teorijas. Tikrai nėra lengva, kad šis nišinis dalykas pasiektų žmogų. Manau, kad knygyne besilankantys žmonės yra ir potencialūs „Sūpynių“ dalyviai, nes tai skaitančios, smalsios asmenybės.
– Kuo, jūsų manymu, ypatingos šių metų „Sūpynės“? Galbūt jose pasirodys išskirtiniai atlikėjai, su kuriais Lietuvos publika privalo susipažinti, o galbūt atvykusius nustebins meninės instaliacijos?
Nerijus: Mes išeiname iš tam tikros komforto zonos, pavyzdžiui, vizualinių sprendimų plotmėje, taip pat mažiname festivalio lankytojų skaičių. Atlikėjų išskirti tikrai negaliu. Manau, jog tai bus brandžiausios „Sūpynės“. Festivalis yra visuomenės atspindys: nuo to, kaip ji rengiasi, ką valgo, iki to, kaip ji elgiasi ar bendrauja socialiniuose tinkluose. Šiais aspektais tikrai skiriasi 2009-ųjų ir, pavyzdžiui, 2015-ųjų metų „Sūpynės“. Keičiasi ir muzika, bet natūralu, jog kažkas atsiranda netikėtai, kažkas dalyvauti negali ir jį pakeičia kiti.
Vaida: Kalbant apie brandą, jau 2015 m. buvo užčiuopti tokie dalykai kaip edukacinė programa. Lankytojams pasiūlėme, kad ir dienos metu galima ne tik gulinėti bei laukti vakaro, bet taip pat nuveikti įdomių, naudingų dalykų, kažką sužinoti. Žiūrovai susidomėjimo diskusijomis, pristatymais ir tai mus tikrai nudžiugino. Tai buvo svarbus žingsnis, kuris lėmė, kad šiais metais turėsime tikrai stiprią edukacinę festivalio liniją.
– „Sūpynių“ tinklalapyje skelbiama, kad festivalyje bus „Playground“ (liet. žaidimų aikštelė) – nauja erdvė festivalyje. Kokia šios idėjos, festivalio zonos esmė?
Vaida: „Playground“, dar neturintis šio pavadinimo, debiutavo kaip bandymas 2015 metais. Šiais metais „Playground“ pateiks dar daugiau pasirinkimo galimybių bei naujovių. Joje mes laviruojame tarp linksmo ir rimto, edukacijos ir žaidimo. Tai nėra vien tik edukacinė programa, nes aprėpiame tikrai plačius klodus. Geek‘as technologijų mėgėjas galės paklausti apie mokslą, kažką išbandyti, taip pat bus galima neformalioje aplinkoje bendrauti su pagrindiniais festivalio atlikėjais užsieniečiais – TM404, Neel, Novo Line, INRA, Dataline. Žmonės galės su jais tiesiog pabendrauti akis į akį, padiskutuosime apie kūrybos principus, jų muziką.
Nerijus: „Playground“ kuria betarpiškumą tarp atlikėjų ir žiūrovų. Scena kartais nutolina atlikėją nuo klausytojo, jis užkeliamas ant pjedestalo, tačiau ne visi, būdami tokioje padėtyje, jaučiasi patogiai. Žinoma, yra festivalių tipas, kuriuose atlikėjas reikalauja fejerverkų, azoto šautuvų, Go Go šokėjų. To pas mus niekada nebuvo ir nebus. Mes labiau rūpinamės technologiniais sprendimais, investuojame į garsą, pačias konstrukcijas.
Vaida: Apskritai „Playground‘e“ matau visų festivalio metmenų simbiozę: čia susijungia muzika, menai, technologijos, dalyviai ir atlikėjai. Festivalyje ieškome specialaus išgryninto turinio, o „Playground‘e“ turėsime specialius, tik „Sūpynėms“ skiriamus pasirodymus, vaizdo ir garso kolaboracijas, kurios kituose renginiuose dar nebuvo rodytos, o „Sūpynės“ jas turės. Tai parodo vaizdo ir garso turinio išieškojimą, norą parodyti, pristatyti kažką naujo.
– Vasarą Lietuvą užplūsta festivalių banga. Kuo ryškiausiai „Sūpynės“ išsiskiria kitų festivalių kontekste?
Nerijus: Kaip minėjau, „Sūpynės“ išsiskiria įvairų menų ir techninių sprendimų sinteze, nepaviršutiniškumu. Reikia nepamiršti, kad festivalis vyksta ne mieste, kur užtenka pasinaudoti rozete, o miške, kur reikia viską pastatyti. Miške pastatome miestelį. Šiemet prie viso koncepto dera kolaboracijos. Manome, jog kolaboracijos yra ateitis, mes daug kalbame apie bendradarbiavimą, bet mažai jį realizuojame. Mes bendradarbiaujame su kitais festivaliais, žmonės festivalyje galės bendrauti su muzikantais, menininkai vienija jėgas rengdami vizualinius sprendimus. Visur vyksta kolaboracijos. Tuo ir išsiskiriame iš masės renginių.
Vaida: Norisi pasakyti, kad festivalį puoš ne šiaip dekoracijos, o meno kūriniai. Manau, kad tai dar vienas aspektas, išskiriantis „Sūpynes“ iš bendro festivalių konteksto. Specialiai festivalio teritorijai pritaikomi meno kūriniai, kuriuos kuria profesionalūs menininkai – Glow Factory, The Great Outdoors (Monika Janulevičiūtė ir Monika Kalinauskaitė), Kontraforma, Miracles, Ulijona Odišarija. Tai nėra studentiški pasibandymai, šviečiantys prietaisai. Prieš porą metų pradėjusi dirbti su „Sūpynėmis“ svarsčiau, ar būtų įmanoma apjungti profesionalų meną su tokio pobūdžio renginiu. Buvo malonu, jog menininkai patikėjo idėja, įsijungė į darbus ir viskas debiutavo sėkmingai. Šiais metais profesionalūs menininkai taip pat dirbs prie festivalio įvaizdinimo. Miško teritorijoje jie pritaikys savo idėjas. Tai paroda po atviru dangumi, o ne dekoracijos. Manau, jog tai vienas inovatyviausių bei kokybiškiausių tokio pobūdžio renginių.
– Ne kartą minėjote, kad, prieš realizuodami idėją, ilgai svarstote, ar ji reikalinga, įdomi, naudinga. Ar galėtume prisiminti įdomiausias, keisčiausias idėjas, kurių vis tik teko atsisakyti?
Vaida: Sunku kažką išskirti. Dažniausiai kliūtys būna techninės ir finansinės, nes, turint neribotą biudžetą, tikriausiai galima padaryti viską. Kadangi festivalio erdvė miškas, ne visada paprasta sugalvoti, kaip kažkas gali stabiliai kabėti, šviesti ir panašiai. Žinoma, tenka sulaukti ir labai keistų idėjų. Būna ir idėjinio, ir techninio kosmoso (juokiasi).
Nerijus: Kažkada norėjome pagaminti juosteles, kad žmonėms festivalyje nebereikėtų pinigų, galvojome į festivalio teritoriją atsivežti bankomatą. Pakretuonėje visada norėjau labai didelio laužo, tokio laužo, kuris siektų 10 metrų. Kadangi ten nacionalinio parko teritorija, to negalėjome įgyvendinti. Šiais metais laužas bus (juokiasi). Padarysime milžinišką laužą, prie kurio bus galima ir sušilti, ir jaukiai pasibūti ir viskas bus prižiūrima pagal saugumo taisykles. Bus laužavedys (juokiasi).
– Kodėl festivaliui suteikėte pavadinimą „Sūpynės“?
Nerijus: Jis buvo sugalvotas mūsų buvusio komandos nario Ernesto. Manau, kad pati muzika, atmosfera yra supanti. Festivalis kaip vaikas – yra naivumo, žaismingumo, o taip pat siūbavimo, svaigumo. Šis pavadinimas minkštas, poetiškas ir tinkantis mūsų muzikai, menams. Vis dar tinkantis festivaliui.
– Kodėl šiemet nutarėte bendradarbiauti su knygynų tinklu VAGA? Ko tikitės iš šios kolaboracijos?
Nerijus: Šiais metais vienas iš pasikeitimų – lankytojų skaičiaus mažinimas bei išgryninimas. Mes nusprendėme, kad reikia daryti mažiau reklamos, mažiau rėkauti, todėl ieškojome viešinimo alternatyvų. Manau, kad bendravimas su knygynais yra puikus alternatyvus viešinimo būdas. Troleibusai, taksi, vaizdo klipai internete yra gana dažni, todėl norėjosi kažko naujo.
– Kad jau prakalbome apie knygas... Ar turite savo mėgstamiausią knygą ar kūrinį, kuris formavo Jūsų pasaulėžiūrą arba įstrigo giliai atmintyje?
Nerijus: Man labai patinka V. Pelevino kūryba. Esu visiškas Leonido Donskio fanas, renku, skaitau jo knygas ir, mano manymu, jo netektis buvo vienas skaudžiausių praradimų Lietuvai ir pasauliui 2016 metais. Mane taip pat domina Kafkos, Nietzsche’s tekstai. Neseniai „užsikabinau“ už Vydūno darbų. Jo kūryba nėra lengvai skaitoma, tačiau manau, kad jis nėra atitinkamai įvertintas.
Vaida: Man įtaką padarė Jean‘o Baudrillard‘o „Simuliakrai ir simuliacija“, mano pasaulėžiūrai tai tartum savita Biblija. Tai pat mėgstu Audronės Žukauskaitės, Julios Kristevos, P. Bourdieu tekstus. Iš lietuvių rašytojų mėgstu R. Granausko ir J. Vaičiūnaitės kūrybą.
