Taip pat vis daugiau atsiranda lietuvių, kurie, atsiplėšę nuo apgulėtų smėlėtų paplūdimių, būna pasirengę vykti ir į kitas tolimas, mažiau pažintas Rytų šalis, Himalajų kraštus.
„Bet labiausiai džiugina, kad tai, į ką įdėjau visą savo širdį, kiti kopijuoja. Konkurentai – stambios turizmo kompanijos tik po mūsų sudaro tuos pačius maršrutus. Vadinasi, mes diktuojame kelionių į Aziją madas. Manau, kad jei tave, tavo sukurtą produktą kopijuoja, eini teisingu keliu“, – ironizuodamas sėkmingo verslo požymius atskleidžia D. Tolušis.
Jis kelionių agentūrą įkūrė 2009 m. – tuo metu, kai, neatlaikiusios mokesčių naštos ir netekusios dalies klientų, krito daugybė įmonių. Ekonomikos studijas baigusio jauno vyro nuo idėjos pradėti profesionaliai rengti pažintines keliones į Aziją neatbaidė tuo metu ore tvyrojusios krizės ir kracho nuotaikos.
„Užtat dabar mano įprastas gyvenimo ritmas – kelionės. Gali būti, kad tą pačią dieną pusryčiausiu Vilniuje, pietausiu Delyje, o vakarieniausiu Honkonge“, – sako dėl sprendimo įsitraukti į turizmo verslą nesigailintis D. Tolušis.
– Kokia rizika buvo įsisprausti tarp kelionių banginių, juolab kad rinka pas mus nedidelė?
– Bet kuri agentūra gali pasiūlyti kelionę į Indiją, nuvežti į „auksinį trikampį“ ir parodyti Delį, Agrą ir Džaipurą. Bet kuri agentūra gali pasiūlyti kelionę į Kiniją ar Kambodžą. Klausimas tik, kaip kuri kelionių agentūra ar organizatorius tai padarys.
Norint suplanuoti žmonėms kelionę į tolimus kraštus, būtina išmanyti Azijos šalių specifiką, vietinių gyventojų mentalitetą. Mes stengiamės turistams parodyti ne tik „atvirutės“ tipo to regiono vaizdą, mums taip pat smalsu, kas slepiasi už jo. Pažvelgus į šalį kitu kampu, prasideda kelionės džiaugsmai.
Šis mano verslas neatsirado per naktį. Tai nebuvo momentinis sprendimas. Ilgai, sistemingai tai planavau. Mintį turėti savo kelionių verslą nešiojausi širdyje ne vienerius metus.
Mes suradome neišnaudotą nišą. Todėl iš mažos žuvelės, kuri spraudėsi tarp tų didžiųjų, patys jau pamažu virstame Azijos banginiu.
– Kelionių agentūrą įsteigėte tada, kai visi tik ir virkavo, kaip reikia veržtis diržus. Negąsdino nuolat linksniuojamas žodis „krizė“?
– Mano pats nemėgstamiausias žodis per pastaruosius kelerius metus yra „krizė“. Nei aš, nei mano aplinkos žmonės, nei tie, su kuriais dirbu, jo išvis nevartoja. Dėl to mums paprasčiau gyventi.
Mes net nežinome, kas ta krizė, nes įsikūrėme būtent tada, kai apie ją buvo daugiausia kalbama. Tad man net sunku palyginti, ar mes iš tiesų tada nukentėjome.
Jeigu būtume pradėję verslą, tarkime, 2006 m., matyt, būtume pajautę kritimą, bet dabar pas mus – tik augimas. Pirmais metais turėjome kelias dešimtis keliautojų, paskui jų skaičius didėjo. Dabar per metus Aziją parodome iki tūkstančio keliaujančių žmonių.
Beje, visos vadinamosios socialinės, ekonominės ar politinės krizės atveria daugybę naujų durų, atsiranda daug naujų nišų ir neišnaudotų galimybių. Imlūs naujovėms, inovatyviai mąstantys žmonės būtent tuo metu ir sukuria sėkmingiausius verslus ar pasiūlo rinkai naujus produktus. Be abejo, mes neišradome dviračio, bet jį pasiūlėme šiek tiek įdomesnį, dailesnį, patrauklesnį.
– Oficialios statistikos rodo, kad tų keliautojų, kurie naudojasi Lietuvos kelionių agentūrų ar operatorių paslaugomis, mėgstamiausiomis šalimis išlieka Turkija, Egiptas, Graikija... Kodėl žmones traukia ta pati, jau nuzulinta egzotika su patogumais?
– Drįstu abejoti, ar visi tie Viduržemio jūros ir Šiaurės Afrikos kurortai dar ilgai pirmaus. Azija ilgainiui pradės rimtai konkuruoti su jais.
Manau, kad lietuvių keliautojams jau atsibosta tik smėlis, gultas ir skėtis virš galvos. Jie pradeda ieškoti intelektualesnių, pažintinių kelionių.
Žinoma, jauniausi poilsiautojai pradeda nuo tų šiltųjų kurortų, bet subrendę keliautojai ieško naujų iššūkių ir potyrių.
– Kokie žmonės leidžiasi į tolimas ir ekstremalias keliones?
– Daugiausia keliauja moterys. Joms labiau reikia pažintinių kelionių nei vyrams.
Beje, jei apibendrintume, lietuvių keliautojai yra ganėtinai išprusę, intelektualūs ir smalsūs. Aš lankydamasis Indijoje, Kinijoje, Šri Lankoje mūsų turistus lydinčių gidų visada paprašau palyginti lietuvių ir mums artimų ar kaimyninių šalių keliautojus.
Gidai pastebi, kad lietuviai – žymiai smalsesni, turi daugiau žinių. Per tą ribotą dviejų savaičių laiką jie iš svetimos šalies nori sugerti viską.
Aš lietuvius, mėgstančius tolimas keliones, prilyginčiau Šiaurės Europos keliautojams – estams ir skandinavams. Jiems reikia stabilumo, užtikrintumo, jiems būtina tesėti pažadus, jie yra labai smulkmeniški ir reiklūs.
– Esu pastebėjusi, kad žmogus, kuriam kelionė į Aziją yra pirmoji, ten patekęs patiria kultūrinį šoką. Galbūt esate išradęs receptą, kuriuo galite keliautojus tarsi atvėsinti?
– Man pačiam labai sunku kalbėti apie kultūrinį šoką, kai jau tiek metų nuolat skraidau į Aziją.
Esu pastebėjęs, kad žmonių reakcijos būna skirtingos. Pavyzdžiui, Indijoje jiems tas kultūrinis šokas pasireiškia per nuostabą, kad vietoj senovės išvysta dangoraižius. Tada keliautojai prisipažįsta, kad tą šalį iš mokyklos vadovėlių įsivaizdavo visai kitokią.
Kitiems akis bado skurdas. Yra ir tokių keliautojų, kurie stebisi Indijoje išvydę „McDonald's“, kai kuriems dėl to labai skauda širdį.
Kai kuriuos keliautojus nustebina, kad Indija – ne vien lūšnynai ar šventyklos, bet ir paplūdimiai. Būna, kad žmogus tarsi apsirinka pasirinkęs poilsinę kelionę į Indiją, nes ten kurortai būna daugiau nei egzotika, o tikri laukiniai paplūdimiai, įkyrūs vietinių žvilgsniai.
Bet labai įdomu tai, kad yra žmonių, kurie į tą pačią šalį grįžta ir po kelis kartus.
O maršrutus sudarinėjame taip, kad emociškai stipriausi objektai būtų aplankomi kelionės pabaigoje. Pavyzdžiui, Gango upę paliekame pabaigai. Žmonės per dvi savaites būna įpratę ir „apšilę“, tad jau pasirengę pamatyti tai, kas jiems yra labiausiai neįprasta ar gali šokiruoti.
– Daugelis įsivaizduoja, kad kelionės vadovo darbas – labai romantiškas. Tačiau nenumatytu sunkiu atveju visa atsakomybė krinta būtent jam ant pečių. Koks įvykis jus labiausiai sukrėtė?
– Kelionės vadovai tampa buferiais, kurie sugeria žmonių emocijas. Visi keliautojai grupėje būna labai skirtingi. O kelionės vadovo viena pagrindinių funkcijų – grupę „sulipdyti“ ir atsižvelgti į kiekvieno norus.
Pavyzdžiui, jeigu mes žinome, kad grupėje bus kelios mokytojos, tai aplankome vietinę mokyklą. Jeigu su mumis keliauja jaunimas, tai jiems parodome naktinį tos šalies gyvenimą. Jeigu keliaujame su medikais, tai visada aplankome vietines ligonines.
Aš pats sykį po Indiją keliaudamas su gydytojais jų akivaizdoje atlikau eksperimentą: apsimečiau ligoniu, kuriam skauda pilvą, ėjome per įvairias vaistines ir žiūrėjome, kokius vaistus man pasiūlys.
Bet keliaujant nutinka visko. Vis dėlto tai Azija, kelionės būna ilgos ir varginančios. Visada žmonėms pabrėžiame, kad pirmiausia saugotų savo pasus.
Vienas iš ekstremaliausių atvejų ir buvo, kai mūsų keliautojas tranzitinėje zonoje – Delio oro uoste pametė pasą. Rodos, nieko čia ypatinga: jei pameti asmens dokumentus, kreipiesi į savo šalies konsulatą ir tau suteikia laikiną pasą. Tačiau mūsų klientas negalėjo palikti oro uosto teritorijos, nes jis neturėjo asmens dokumentų. Be to, spaudė laikas.
Bet šią problemą mums padėjo išspręsti Lietuvos ambasada Indijoje. Taip pat tai didelis kelionės vadovės nuopelnas. Lietuviai turėjo aštuonias valandas laukti persėdimo. Per tą laiką ji spėjo nuvykti į ambasadą ir sutvarkyti dokumentus.
Nepaisant galimos rizikos, nesklandumų kelionių metu, man – didelis malonumas organizuoti žmonėms laisvalaikį.
– Su užsidegimu pasakojate apie Indiją. Kur radosi aistra šiai kultūrai – dirbant Londone, kur telkiasi didelė indų bendruomenė?
– Neišskirčiau Indijos kaip šalies, kuri mano kelionių versle buvo visa ko pradžia. Bet tai buvo mano pirma Azijoje aplankyta šalis. Ten pirmą kartą nuvykau prieš šešerius metus. Jau tada aš keliavau žinodamas, kad kursiu kelionių verslą. Dabar į Indiją vykstu po kelis kartus per metus.
– Pats banaliausias Indijos apibūdinimas, kad tai – kontrastų šalis. Bet galbūt jūs, ten pabuvęs daugybę kartų, ją matote jau kiek kitokią nei epizodiniai keliautojai?
– Manau, kad Indijos rinkodaros įvaizdis – labai prastas: ten nesaugu, nešvaru, tave apvogs, pagrobs arba ten neva „nušvisi“. Tačiau, kiek teko keliauti po pasaulį ir bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių, pastebėjau, kad toks neigiamas mitas apie šią nuostabią šalį susiformavęs tik Rytų Europoje.
Iš tiesų tai yra dar viena šalis, kuri tavo kelionių žemėlapyje paliks labai ryškų atspaudą. Ar tai bus labai geras ar labai blogas įspūdis, bet jis bus labai stiprus.
Išskirčiau dvi kategorijas keliautojų: tie, kurie pabuvę Indijoje grįžta dar kartą ir ten vyksta po du tris kartus per metus, ir tie, kurie ten pabuvę, pasako: „Pamačiau – užteko, ačiū, važiuosiu kitur.“
– Kai pirmą kartą lankiausi Kinijoje, man ten buvo daugybė dalykų, kurie kėlė didelę nuostabą. Dabar keliaujant manęs jau niekas nebestebina. O ar jus po Indijos dar gali kažkas nustebinti?
– Nemanau, kad pasaulyje yra šalis, kuri įspūdžių, kvapų, spalvų ir garsų visuma galėtų pralenkti Indiją. Tai ta šalis, kurią aplankius, kitos šalys gali paprasčiausiai nublankti.
Indijoje gali rasti ir nuostabų maistą, ir didžiausią prabangą, ir, neslėpkime, didžiausią skurdą, bet taip pat ir pačius nuostabiausius žmones su gražiausiomis šypsenomis.
– Sakote, nuostabius žmones. Skamba neįtikinamai. Juk tai Azija, kur suktybės ir apgavystės tyko ant kiekvieno kampo!
– Taip, tačiau indai skiriasi nuo kitų Azijos šalių gyventojų. Pavyzdžiui, jeigu indą pagauni meluojantį, užtenka pakelti ant jo balsą, ir jis nuleis akis, tavęs atsiprašys, tave apsikabins ir tu būsi tos situacijos laimėtojas. To apie kinus nepasakysi.
Aišku, tai mano asmeninė patirtis – Indijoje buvau daugybę kartų. Galbūt pirmą sykį ten apsilankiusiam žmogui viskas atrodo kitaip ir jis daug ko išsigąsta.
– Pritariate nuomonei, kad kelionės keičia žmogų?
– Kelionės išmoko, kelionės maitina, kelionės praturtina ir lavina. Tačiau nesutinku su tais, kurie mano, kad kelionėje išsispręs jų problemos ar kažkas juos pakeis. Viskas juk lieka mūsų galvoje, širdyje.
