Ročesterio (Jungtinė Karalystė) universitetą baigusi buvusi klaipėdietė įsitikinusi, jog studentams kelionės pakeleivingais automobiliais – pačios tinkamiausios.
„Važiavimas vis kitu automobiliu, nakvynės pas skirtingus žmones leidžia pažinti šalies kultūrą – nežinau, ar sukibus su turistų grupe galima patirti ką nors panašaus”, – svarstė ji.
Jolanta labai dažnai mintimis grįžta į paskutinę savo kelionę po Prancūziją.
„Prisiminus šį nuotykių kupiną žygį iš galvos dingsta visos pilkos mintys, pradedu plačiai šypsotis. Dar ir šiandien tie prisiminimai mane įkvepia”, – šypsojosi mergina.
Todėl ji šiandien gali tvirtai pasakyti – keliauti labai pigiai ir, tikėtina, su daugybę įspūdžių ir nuotykių, tikrai įmanoma.
„Tereikia nebijoti miegoti ant žemės, net per didžiausią karštį tampyti 15 kilogramų sveriančios kuprinės, daug daug vaikščioti ir stabdyti automobilius”, – sakė Jolanta.
Į šią kelionę ji leidosi su savo artimiausia drauge, bendraamže kraštiete Ugne Lazauskaite, studijuojančia Didžiosios Britanijos Portsmuto universitete.
„Prancūziją pasirinkome dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tai šalis, turinti kelis skirtingus veidus, daugybę nuostabių miestų, Viduržemio jūrą, skanų maistą ir vieną skambiausių kalbų pasaulyje.
Be to, gyvendamos Anglijoje sutikome nemažai prancūzų. Dažnas jų sielai buvo artimesnis nei britai”, – sakė Jolanta.
Per 20 dienų merginos lankėsi ne tik Prancūzijoje – Sen Mišelyje, La Rošelyje, Bordo, Tulūzoje, Monpeljė, Nicoje, Klermone ir Paryžiuje, bet ir užsuko į Ispaniją, aplankė Barseloną.
Kiekviename mieste keliautojos praleisdavo po 1,5–2 dienas, išskyrus Barseloną ir Paryžių, kur apsistojo 4–5 dienoms.
Kelionės maršrutą Jolantai ir Ugnei sudarė jų pirmosios aplankytos vietos – Diunkerko uostamiesčio – gyventoja Florence.
Tokie geradariai kaip Florence suteikia keliautojams prieglobstį. Jie kitataučiams atveria savo namų duris, papasakoja apie save, vietos kultūrą, istoriją, nurodo vietas, kurias būtina aplankyti – dauguma jų net nėra įtrauktos į turistinius maršrutus.
„Florence tikino, kad neaplankiusios jos nurodytų vietų negalėsime sakyti, kad buvome Prancūzijoje.
Jos dėka išvydome garsiausias pasaulio vietas, iš kurių bene didžiausią įspūdį paliko Sen Mišelio kalne įsikūręs įspūdingas vienuolynas, įkvėpęs legendinio kino filmo „Žiedų valdovas” kūrėjus”, – pasakojo Jolanta.
Pažintis su Prancūzija Jolantai ir Ugnei atsiėjo po 450 litų.
Merginos iš anksto nežinojo, kiek pinigų galės išleisti per savaitę, tačiau žinojo, kad mažesniuose kurortiniuose miestuose išlaidos bus gerokai mažesnės, nes visur galės nusigauti pėsčiomis.
Kai jos gyveno tokiose vietovėse, per savaitę kiekviena išleido vos po 8 eurus, įskaitant ir išlaidas už žemėlapį – jis kainavo 5 eurus.
„Mes patekdavome pas labai svetingus šeimininkus, kurie mus nemokamai vaišino ir savo mėgstamiausiu vynu, ir tradiciniais patiekalais.
Nebūdavo net užuominų apie atlygį. Prancūzai labai geraširdiški.
Mus pavėžėję vairuotojai nė karto neprašė prisidėti prie kelių mokesčio – jie neturėjo jokių užmačių gauti iš mūsų finansinės naudos”, – pasakojo Jolanta.
Keliautojos grynųjų pinigų nesinešiojo, naudojosi bankų kortelėmis, kurias laikė mažose rankinėse. Sunkiausia joms buvo galvoje sutalpinti tris valiutas: litus, svarus sterlingų, eurus ir susigaudyti skaičiuojant.
„Maistas Prancūzijoje – ne brangesnis nei Lietuvoje. Prancūziškas batonas kainavo vieną eurą, vyno butelis – 5. Pakelės – pilnos vynuogių, kukurūzų, obuolių ir kitokių vaisių.
Nors ir stengėmės maitintis kuo pigiau, visada žinojome, kad galime sau leisti papietauti ir restoranuose”, – pasakojo Jolanta.
Vieną didžiausių išlaidų dalių sudarė važiavimas miesto autobusais ar troleibusais. Pavyzdžiui, Paryžiuje už 10 tokių važiavimų kiekvienai keliautojai teko pakloti po 12 eurų.
Kelis kartus Jolanta ir Ugnė buvo išsinuomojusios dviračius. La Rošelyje kelioms valandoms išsinuomoti dviratį kainavo 2,5 euro, o Bordo mieste jį buvo galima gauti už 6 eurus visai dienai.
Nemažai išlaidų teko ir mobiliojo telefono ryšiui – jo dažniausiai prireikdavo susisiekti su žmonėmis, priimsiančiais į nakvynę. Ryšio paslaugos merginoms atsiėjo po 20 eurų kiekvienai.
Ar visi įspūdžiai iš šios kelionės tik teigiami? Ar nebuvo nemalonių, pavojingų situacijų?
„Buvo tik viena nemaloni situacija. Įsėdome į furgoną, kurio vairuotojas, nešnekantis angliškai – pradėjo elgtis keistai ir užuominomis rodyti, kad mes kaip suvenyrą jam paliktume po bučinį.
Supratusios, kad žmogus nejuokauja, paprašėme sustoti artimiausioje stotelėje, esą mums reikia į tualetą. Išlipome ir nuėjome savo keliu, o jis netruko suprasti, kad mes jį palikome, ir išvažiavo.
Po šio įvykio mūsų atsargumas patrigubėjo – būdavo, kartais nesėsdavome į dvi ar tris mašinas iš eilės”, – sakė Jolanta.
Merginos visada nešiojosi po ašarinių dujų balionėlį ir neabejojo, kad kilus kebliai situacijai juos panaudotų. Jų džiaugsmui, to neprireikė.
Jolantos teigimu, automobiliui sustojus visada reikia ieškoti „teigiamų ženklų”: kūdikio kėdutės su žaisliukais, lankstinukų su informacija apie sporto ar kitokius renginius, pakabintų darbo kostiumų.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, ar tvarkingai žmogus atrodo, kaip šneka, nervingai ar ramiai juda.
Merginos ramiai sėsdavo ir į automobilį, kuriuo važiuoja pora.
„Niekada pirmos nesakydavome, kur vykstame, laukdavome, kol vairuotojas pasakys, kur jis važiuoja.
Jei jis kalbėdavo neaiškiai ir nesusigaudydavo, kur važiuoja, jam prireikdavo žvilgtelėti į žemėlapį, tai nekeldavo mums pasitikėjimo, į tokį automobilį nesėsdavome.
Nevažiuodavome ir su pernelyg jaunu arba senyvo amžiaus vairuotoju.
Jei viską įvertinusios nenorėdavome sėsti į automobilį, paprasčiausiai sakydavome, kad nelabai pakeliui – jie juk nežinodavo, kur važiuojame”, – patirtimi dalijosi Jolanta.
Merginoms teko keliauti įvairiausiomis transporto priemonėmis – pradedant vilkikais, baigiant itin prabangiais automobiliais.
„Dažniausiai pakeleivius ima vidutinės klasės automobilių vairuotojai, neretai – žmonės, kurie patys kažkada taip keliaudavo arba dabar tai daro jų vaikai. Mus paimdavo ir keliautojai, ekstremalaus sporto mėgėjai – visi, kurie turi šiek tiek nutrūktgalviškumo arba tiesiog pavargę nuo nuobodžios tylos.
Paprasčiausi ir nuoširdžiausi – vilkikų vairuotojai, ieškantys nuobodulį prablaškančio pokalbio, iki liūdnumo pavargę nuo to paties kelio”, – pasakojo Jolanta.
Ji patyrė, kad pakeleivių niekada neima moterys, vienos važiuojančios automobiliu.
Jolanta pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje pakeleivius paimantys automobiliai beveik visada būna labai tvarkingi, o užsieniečių automobilis dažnai primena gyvenamąjį kambarį su daugybe aksesuarų.
Koks yra būtiniausių taip keliaujančio žmogaus daiktų komplektas?
Jolanta pataria turėti lengvą kuprinę, žemėlapį su apsauga nuo lietaus, lietpaltį su atšvaitu, patogius batus, kartono lakštų kelionės tikslui užrašyti, storai rašantį žymeklį, vandens atsargų, drėgnų servetėlių, dezodorantą, kelioninį asmens higienos priemonių rinkinį, nedidelį žodynėlį.
„Drabužių reikėtų poros komplektų: kol vienus skalbi ir džiovini, kitus nešioji. Drabužių visada gali nusipirkti, svarbu, kad kuprinė nebūtų per sunki.
Su šviesių spalvų drabužiais esi labiau matomas kelyje, o veidą dengiančios kepurės, sportiniai kostiumai, storos grandinės ant kaklo tik atgraso vairuotojus”, – patarė ji.
Be visų išvardytų dalykų, pasak Jolantos, svarbiausias – partneris.
Tai turi būti žmogus, kuriuo galėtum 100 procentų pasikliauti.
Kelionėje būna įvairių situacijų, tad teisingas arba neteisingas kelionės partnerio sprendimas gali lemti, ar po kelionės liks gražių prisiminimų.
„Jokiu būdu negalima leistis į kelionę pakeleivingais automobiliais vienam.
Vienas gali keliauti lėktuvu, traukiniu, dviračiu.
Prancūzijoje sutikome ne vieną tokį keliautoją. Pavyzdžiui, vokietis Kristianas dviračiu iš Vokietijos keliavo iki Madrido (Ispanija), Malija iš Teksaso (JAV) 11 mėnesių po pasaulį keliavo lėktuvu, o britė Kat, išsiskyrusi su vaikinu, visą mėnesį keliavo traukiniu po Europą.
Visi jie akcentavo, kad tokia kelionė suteikia jiems daug laisvės ir nepriklausomybės bei puikią galimybę pažinti save”, – sakė Jolanta.
Ročesterio universitete baigusi kompiuterinės grafikos menų ir animacijos kursą, dabar Jolanta yra laisvai samdoma menininkė, 3D animacijos produkcijos dizainerė.
Studijuodama J.Jasiulionytė pateko į geriausių Didžiosios Britanijos meno bakalauro studentų gretas. Mergina buvo pastebėta dėl savo išskirtinio kūrybos darbų stiliaus.
Rugpjūčio mėnesį J.Jasiulionytė viešėjo Los Andžele (JAV) – dalyvavo didžiausioje pasaulyje kompiuterinės grafikos filmų bei žaidimų kūrėjų konferencijoje.
Į šį renginį paraiškas buvo pateikę 1600 menininkų, pateko tik 300.
