Jeigu nusivylėte, kad nebus informacijos apie peilius, skaitykite čia.
VAIKINO AKIMIS: svarbiausia – neperšauti krūties
Ginklas pažadina instinktą, kuris, diena dienon rankoje laikant kompiuterio pelę, tūno nugrūstas į požievinį urvelį. Tačiau prieš važiuodami į šaudymo sporto klubo GSKA šaudyklą Vilniuje nė vienas nepasirūpinome termosu su ramunėlių arbata ar buteliuku valerijono lašų. „Ne kates juk šaudysim“, – pajuokavo fotografas, o mes jautėme, kai artėjant prie tiro durų širdys ima plakti smarkiau ir kyla kraujo spaudimas.
Atvykus į šaudyklą – ramybė. Laukiamajame matom ant sienos žvilgančius medalius ir lentynose sukrautas taures.
Einame toliau. Mus lydi instruktorius Anatolijus Kapustinas – šaudymo sporto meistras, Lietuvos čempionas ir rekordininkas. Jis uždega šviesą, kad pamatytume, ką ir kur mes šaudysim. Viršuje – įspėjantis užrašas „Ugnies zona“. O mums vaizdas labiau primena rūko zoną. Iš karto suprantame, kad parako kvapas čia tvyro nuolat – nuo kitų šaulių likę dūmai sklaidosi labai lėtai.
A. Kapustinas pakabina du taikinius. Atneša ginklų. Jis sukasi greitai, lyg melžėja prie karvių melžimo įrangos, o mes į šautuvus žvelgiame su pagarbia baime. „Štai čia „Glock“, o čia yra čekiškas ČZ“, – rodo instruktorius. „Norėsit išbandyti kalašnikovą?“ – dar paklausia, lyg kas nors prieš tai būtų atsisakęs.
Taikinys – už dešimties metrų. Instruktoriaus komanda: „Ugnis!“ Kiekvienas šaudome lėtai, neskubėdami, neįsijausdami į kovinio filmo herojaus vaidmenį. Todėl kulkos lekia į taikinį. Neblogai. Skylių popieriuje daugiau negu prašauta prošal.
„Revolveriai labai vertinami Amerikoje. Tūta lieka būgne, o visa šūvio energija nukreipta į priekį, todėl galima sakyti, kad jis šaudo taikliau“, – dėsto instruktorius ir parodo, kaip atlaužti gaiduką.
Prasideda vesternas. Šūvių serija, ir vėl einame pažiūrėti į taikinį. Kur pataikyta revolveriu, matosi iškart.
O tada į stalą keliauja karštasis patiekalas – automatas „Kalašnikov“. A. Kapustinas nepasakoja istorijų, kaip Michailas Timofejevičius sugalvojo sukonstruoti vieną iš populiariausių pasaulyje šaunamųjų ginklų. A. Kapustinas rodo, kaip prispausti buožę prie peties, kaip taikytis ir šauti. „Kvėpavimo pratimų jūsų nemokysiu, tiesiog imkit šautuvą į rankas ir pirmyn“, – nesismulkina.
Šaudome. Garsas kurtinantis – be ausinių būtų prastai. O ugnies zonoje vis tirštėja dūmų.
Kalašnikovas suteikia daugiausia adrenalino. „Tikra žudymo mašina, ar ne?“ – pastebėtų pacifistas. Tikriausiai taip, nes „jeigu scenoje yra šautuvas“...
Ir psichoanalitikas turėtų ką veikti
Kol kolega šaudo, galima apžiūrėti įvairiausius taikinius, kurių prikabinėta ant šaudyklos sienų. Šernų ir lapių paveikslėlių nesimato, tačiau į akis krenta kelios „įkaitų dramos“ scenos. Vienoje jų – juodas nusikaltėlis ir balta pusnuogė gražuolė.
Nuo vokiškos „Sturmgewehr 44“ apvaizdos savo kūdikio susilaukęs M. Kalašnikovas tikrai neplanavo, kad jo kūrinys šaudys tik į popierinį niekšą, kuris prie šono spaudžia nuogakrūtę blondinę.
„Svarbiausia neperšauti papo“, – pastebėtų Z. Freudas, žvelgdamas į erotišką taikinį ant šaudyklos sienos. Speneliai tikram vyrui turėtų būti papildomas, dėmesį atitraukiantis dirgiklis, kuris trukdo susikaupti ir pataikyti. „O galbūt priešingai, šaulys prisimena kūdikystę, mamos pieną, pasijaučia saugus, nusiramina ir daug geriau pataiko“, – paprieštarautų Z. Freudas.
Žodžiu, pažiūrėjęs į šaudantį žmogų psichoanalitikas galėtų nustatyti psichoseksualinės raidos etapą ir visa kita. Matau, kad perskaitę šį rašinį organizatoriai jau mąsto apie papildomą paslaugą šaudykloje „Pažink save“.
Vienaip ar kitaip, kol nestovite prieš taikinį su ginklu, galite paspoksoti į šaudyklos madoną. Tiesa, ji neprilygsta šedevrams, kuriuos galima išvysti privačiose automobilių meistrų kolekcijose sostinės garažuose (bet apie šią pramogą – kitą kartą).
Neklausdamas, kiek ilgai buvome maitinami motinos pienu, A. Kapustinas tiki, kad visi vaikystėje matėme „Terminatorių“. „Jis užtaisomas visai kaip filme“, – instruktorius rodo „Winchester“, kurio senelis „užkariavo Vakarus“, kaip sako amerikiečiai.
Šį kartą šaudymo sporto meistras paruošia metalinius taikinius pačiame ugnies zonos gale. „Jeigu pataikysit, taikinys nuvirs“, – paaiškina. Pora šūvių – pora taikinių lėtai nuvirsta.
Patikriname ginklus, kad šovinio lizdas liktų tuščias. Nukreipti net ir neužtaisytą ginklą į žmogų draudžiama. „Čia taip pat, kaip eiti per gatvę degant raudonos šviesos signalui – įprasi nepaisyti taisyklių, užteks vieno karto, kai nuklydus dėmesiui nepastebėsi automobilio“, – moko šaudymo meistras. Jeigu iššaus lizde pamirštas šovinys, termosas su ramunėlių arbata gali ir nepadėti.
MERGINOS AKIMIS: nuo adrenalino linksta keliai
Man, merginai, priešingai nei mano kolegai, kartoninis taikinys su pusnuoge moterimi didelio įspūdžio nepadarė. Galia, kurią jaučiau laikydama šaunamąjį ginklą, man pasirodė daug įdomesnė. Net neabejoju, kad ir šiuo atveju gerbiamasis Freudas turėtų ką pasakyti, tačiau pakaks apie jį.
Kai „Laisvalaikio dovanos“ pasiūlė apsilankyti šaudykloje, apsidžiaugiau lyg vaikas, gavęs norimą žaislą. Faktą, kad joks ginklas negali būti laikomas žaislu, trumpomis ir aiškiomis komandomis priminė mus pasitikęs A. Kapustinas.
Tačiau veiksmo filmų iškreiptas mąstymas vis tiek darė savo – pramogos, jei ją galima taip pavadinti, rimtumo nesupratau iki pat pirmo šūvio. Skeptiškai maniau, kad serija kulkų į kartono gabalą paprasčiausiai negali pakelti adrenalino lygio organizme. Tokios nuomonės laikiausi net tuomet, kai užsidėjusi apsaugines ausines nukreipiau „Glock“ į už 10 metrų kabantį taikinį. Spaudžiant nuleistuką ranka nė kiek nesuvirpėjo.
Nuo atatrankos ranka kilstelėjo į viršų ir sulinko keliai. To nesitikėjau. Jei antrą ir trečią kulką į taikinį paleidau dar tvirtai laikydama ranką, tai paskutinės dvi nulėkė kažkur į tamsą. Stebiuosi, kad ginklas apskritai neiškrito iš nenumaldomai drebančios rankos.
Moteriško kruopštumo ir rūpestingumo revolveris sugrąžino mane į vėžes. Daugiau mechaninio darbo reikalaujantis ginklas privertė susikaupti.
Kaip mechaninis ginklas, revolveris nėra pavojingas nepakankamai išmokyto šaulio rankose – gerai matyti, ar yra šovinys būgne, ar atlaužtas gaidukas, negalimas savaiminis šūvis, nes nuleistukui nuspausti reikia jėgos.
Man ir kolegai revolveriu iššovus po penkis kartus nuėjome apžiūrėti taikinio. Abu likome patenkinti rezultatu – žymiai taikliau nei su automatiniu pistoletu. Jo kulkų popieriuje paliktas žymes lengva atskirti, nes skylė tokia tiksli, lyg būtų išmušta skylamušiu. Tiesa, šiukštu nerekomenduoju skylamušio pakeisti revolveriu. Tai ne tik pavojinga, bet ir be galo brangu.
„Bandysit su kalašnikovu?“ – manęs paklausė A. Kapustinas.
Instruktorius man pirmai įteikė maždaug keturis kilogramus sveriantį mirties simbolį.
„Tikrai? Pirmiausia kalašnikovą duodate mergiotei, kuri nuo atatrankos nugrius?“ – paklaikau.
Regis, išsigando ir mano kolega. Vos tik keturis kilogramus sveriantis ginklas atsidūrė mano rankose, ne tik aš, bet ir netoliese buvęs kolega pamiršo kvėpuoti. Gerai, kad buvo galima paleisti tik tris šūvius, nes ilgiau be deguonies tiesiog nebūtume ištvėrę.
Sunku patikėti, kad mirties simboliu laikomą kalašnikovą sukūrė žmogus, kuris taip pat, kaip ir kiti, mylėjo, svajojo ir kentėjo. Įdomu tai, kad Michailas Kalašnikovas visada tvirtino, jog visą gyvenimą norėjo „sukurti daiktą, kuris palengvintų valstiečių darbą, pavyzdžiui, žoliapjovę“.
„Ne ginklai žudo žmones. Žmonės žudo žmones“, – teigia vienas JAV Šaunamųjų ginklų asociacijos, vienijančios keturis milijonus narių, šūkis. Išties, visi iki vieno šaunamųjų ginklų išradėjai tvirtino, kad tobulindami ginklus žmonijai siekė tik gero, o jų sukurti ginklai skirti tik pagąsdinti, gynybai, pramogai, sportui, medžioklei.
