Kas į vieną gerų bičiulių grupę gali sujungti skirtingų tautybių autobuso vairuotoją, universiteto profesorių, bevaikę porą, našlę ir penkių vaikų tėvą? Vienas iš atsakymų yra toks: gyvenimo saulėlydyje pasirinkta gyvenamoji vieta.
Lefkados sala (Graikija), kaip ir daug kitų rojų Žemėje primenančių Viduržemio jūros kampelių, vilioja nemažai į pensiją išėjusių britų, prancūzų, škotų, amerikiečių, skandinavų.
Našlės ir našliai čia tikisi rasti vėlyvąją antrąją pusę, kiti – pamiršti ir apleisti savo vaikų – sukurti naujas šeimas. Po saulėtu graikišku dangumi suartėję pensinio amžiaus išeiviai iš įvairiausių pasaulio šalių nesidomi vienas kito banko sąskaitomis, bet dalijasi savo sugauta žuvimi, pagamintu vynu, nedideliuose žemės ploteliuose užaugintomis daržovėmis ir namuose iškeptais sūrio pyragais.
Pardavę namus Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikoje ar Australijoje, nuskurdusioje, tačiau įstabaus grožio Graikijoje jie tikisi ne tik išgyventi ilgiausias savo gyvenime atostogas, ne tik skirti laiko pomėgiams: buriavimui, vyndarystei, istorijos ir kitokių sričių tyrinėjimams, bet ir iš savo britiškos ar australiškos pensijos gyventi daug lengviau ir prabangiau nei gimtojoje šalyje. Skirtingai nuo turtingų jaunesnių atostogautojų ir vilas pajūryje įsigyjančių milijonierių, pensininkai draugiškai dalijasi informacija apie nuolaidas prekybos centruose, apie restoranus ir kavines, kur graikai naujiesiems salos gyventojams siūlo tokias pat kainas, kaip ir vietiniams gyventojams.
Ko gero, skirtingai nuo lietuvių, į pensiją išėję ir naujuose namuose užsienyje įsikūrę užsieniečiai nėra linkę savo gyvenimo saulėlydį leisti prie televizoriaus.
Tai rodo ir gausi jiems skirta informacija, internetiniai puslapiai, kuriuose reklamuojami graikų kalbos, gitaros, papuošalų gaminimo, kulinarijos ir daugybė kitokių kursų, beje, dažniausiai nemokamų arba siūlomų mainais už ką nors kita, tarkim, kitos kalbos ar kitos šalies kulinarinio paveldo mokymus.
Tų, kurie dar tik viena koja Graikijoje, o kita – vis dar Britanijoje ar kitur, namai, jachtos ir net gyvūnai mielai prižiūrimi čia likusių žmonių. Vasarą organizuojamos kelionės jachtomis ar kajakais, tradiciniai kepsnių vakarėliai ir talentų šou neleidžia nuobodžiauti ir vietos bendruomenei, ir asmeniniams kaimynams bei bičiuliams.
Kaip ir bet kurioje bendruomenėje, išeivijoje irgi pasitaiko nuomonių, charakterių ar kitokių nesutapimų, bet tai dažniausiai tik dar labiau suartina bendraujančią grupę, besijaučiančią kaip šeima, kurioje visada pasitaiko nesutarimų ir nesusipratimų.
Ypač smagu, kai vienišiai išeivijoje sutinka naują gyvenimo draugą. Tada tarsi mokykloje visa salos bendruomenė aptarinėja naują porą. Ne tik Graikijos saulė, bet ir ta bendruomenė sušildo pensininkų širdis – toks dalykas, kaip vienatvė, kuri neretai yra senyvo amžiaus žmonių palydovė, čia neegzistuoja.
Toli nuo gimtinės atsidūrę išeiviai priima vienas kitą tokius, kokie yra: su įsisenėjusiomis ydomis ir įpročiais, be noro pasipuikuoti prieš kaimyną ar jauniems žmonėms būdingo pavydo ir nuolatinės kritikos.
Nesunku pastebėti, kad Graikijoje turistams, ypač kalbantiems angliškai, stengiamasi sudaryti namų sąlygas. Kurortiniuose prekybos centruose gausu angliškos produkcijos, visos kavinės ir restoranai siūlo angliškus pusryčius. Kalbos barjeras čia neegzistuoja.
Kone visi graikai kalba angliškai ir rusiškai. Todėl net ilgam apsigyvenantys užsieniečiai retai kada išmoksta graikų kalbą.
Su laiku užsieniečių namus, laivus, automobilius perperka naujai atvykę žmonės. Senbuviai mielai padeda naujakuriams pradėti gyvenimą nuo nulio. Kai kurie išeiviai yra dažnai lankomi vaikų. Pastarieji nesibodi minties irgi čia kada nors įsikurti.
