Nors pirmasis įspūdis išlipus iš kelto buvo puikus, artėjant centro link nuomonė keitėsi. Vidurvasario kaitra alino, galva spengė nuo smogo, šurmulio, kurį skleidė galybė burzgiančių motorolerių. Mes manėme, kad Atėnuose, kaip ir daugelyje Europos sostinių, kuo arčiau centro, tuo viskas turėtų būti gražiau ir prabangiau. Apsigyvenome viešbutyje miesto centre, prie pat Omonijos aikštės. Pro langus gerai matyti Akropolio kalnas.
Netrukus paaiškėjo, kad Omonijos aikštė yra albanų, rusų, bulgarų, benamių, narkomanų, prostitučių lizdas.
Jausmas buvo ne iš maloniųjų regint gatvėje svirduliuojančius narkomanus, kinus, pardavinėjančius ant šaligatvių sudėtus niekučius, stebint moterį su kūdikiu ant rankų, prašančią išmaldos. Ypač klaikus būdavo vaizdas, kai temstant iš kanalizacijos šulinių imdavo lįsti benamiai, klodavosi savo čiužinius ir miegodavo tiesiog gatvėje. Miesto gatvėse patruliuoja daug policijos. Nors jautėmės gana nesaugiai, bet per tą laiką niekas prie mūsų nesikabino.
Tolstant nuo centro pakrantės link gausu prabangių restoranų, jachtų.
Kaip ir dera turistams, mes užkopėme į Akropolio kalną. Čia verta pasisamdyti gidą arba išsinuomoti mobiliąją vertimo sistemą. Neturėdamas išsamios informacijos nesuprasi griuvėsių prasmės ir istorinės reikšmės.
Per pusdienį aplankėme II mūsų eros metais statytą Herodo Atiko odeoną – didelį teatrą (2), garsiąją Partenono šventyklą (3), pietiniame Akropolio šlaite stūkso Dioniso teatro liekanos, kuriame atsirado Graikijos tragedija (4). Teatre kūrė Euripidas, Aristofanas, Sofoklis.
Nuo Akropolio kalno atsiveria fantastiška miesto panorama (5). Miestą apžvelgti galima ir nuo Likabeto kalvos, esančios 277 metrai virš jūros lygio (6).
Patariu paragauti šaltos frapės (ledinis kavos kokteilis) – Lietuvoje tokio nuostabaus skonio gėrimo nesu gėrusi. Mieste apstu greitojo maisto užkandinių.
Taip pat labai populiarios mažytės užeigėlės, kuriose prie baro dažnai sukiojasi pats savininkas. Staliukai užtiesti popierinėmis staltiesėmis arba klijuotėmis, tačiau maistas gardus, porcijos didelės (7).
Vakare miestas pasikeičia lyg chameleonas. Siauros gatvelės atgyja. Jose pastatomi staliukai, prie kurių bendraujama iki paryčių, skambant sirtakio muzikai.
Tiek daug benamių šunų, lakstančių gatvėmis, kitur niekur nemačiau. Pagal įstatymus yra draudžiama juos žudyti. Benamiai šunys pagaunami, paskiepijami ir vėl paleidžiami.
Norint per trumpą laiką pajusti miesto dvasią verta be tikslo panardyti gatvelėmis. Tame mieste patyriau ir nuostabių, ir nemalonių įspūdžių.
Natūralios kosmetikos "Ambrozija" kūrėja Jurgita Sėjūnaitė
