O rūpimus istorinius, politinius, geografinius dalykus bus galima patyrinėti grįžus namo – juk dienų be saulės Lietuvoje tam tikrai pakanka.
Kad gal ir nereikia prieš kelionę į Izraelį ruoštis, patvirtina 31 metų architektė Anna Zundelovičiūtė, menininko Dovydo Zundelovičiaus duktė, gimusi Lietuvoje ir devynerių kartu su šeima išvykusi į tėvynę. Šaknų su Vilniumi nenukirto – kai atėjo metas rinktis, kurioje šalyje studijuoti architektūrą, daug nesvarstydama pasirinko Lietuvos sostinę.
„Iš viso geriausia keliauti be išankstinio nusistatymo, o į Izraelį - juo labiau. Kitaip tik prarasite atradimo džiaugsmą. Taip jau nutiko, kad žmonės linkę dar nepamatę šalies, nepabendravę su jos gyventojais, o tik šį tą išgirdę apie istorines peripetijas, iš anksto turėti savo nuomonę. Izraelyje – šalyje, kurioje sau vietos rado trys didžiausios monoteistinės religijos – krikščionybė, judaizmas ir islamas, to ypač reikėtų vengti“, - patarė Anna.
Dar ne taip seniai kelionė į Izraelį atrodė sunkiai įgyvendinama svajonė. Ją priartino patogūs, dažni ir nebrangūs skrydžiai su „Wizzair“ oro kompanija į Tel Avivą .
Konflikto su Palestina aidai verčia manyti, kad į Izraelį vyksti vos ne kaip į karo zoną. Nieko panašaus – Izraelio armijos kariai, policininkai gatvėse atsipalaidavę, mielai pasišnekučiuoja su turistais, net nusifotografuoja. O štai kai kurių uniformuotų ir ginkluotų merginų grožis net priverčia išsižioti.
Lyg ir gaila paaukoti porą metų tarnybai armijoje, tačiau Anna su tuo nesutinka. Ji netarnavo ir šiek tiek gailisi. Architektė neabejoja, kad ten būtų sutikusi nuostabių žmonių, su kuriais draugystė būtų užsimezgusi ilgam.
„Man net šiek tiek pavydu žvelgiant į izraeliečius draugus, kurie turi savo karinę bendruomenę. Tai kaip klasės ar universiteto draugai, kuriuos suvedė likimas visam gyvenimui“, - pasakojo Anna, šiuo metu gyvenanti Ramat Gane.
Nedidelė, bet beprotiškai graži šalis – taip Izraelį apibūdina jį ir Lietuvą puikiai pažįstanti moteris.
Kadangi ši šalis patenka į kelias skirtingas klimato zonas, per trumpą laiką galima atsirasti dykumoje, pakeliauti su asiliukais ir pernakvoti po žvaigždėtu dangumi. Šiaurėje gali grybauti ir uogauti. Tad nusprendus aplankyti aplankyti Pažadėtąją žemę, derėtų pasiimti ir šiltesnį viršutinį rūbą vakaro žvarbai, ir pasiruošti saulės vonioms.
Pavyzdžiui, vasario mėnesį Jeruzalėje vakarojant pravertė pirštinės, o kitą dieną Tel Avive, nors jis nuo Jeruzalės vos už 80 kilometrų, buvo galima šokti į jūrą ir maudytis. Tiesa, šilumos kaip ne pačioje šilčiausioje Baltijos jūroje, tačiau vis tiek nuostabu išsirengti vasarį.
Tokiu metu puikiausiai galima pliuškentis ir Negyvojoje jūroje, kuri nuo Jeruzalės – maždaug už 40 minučių kelio.
Dabar jau dažnas bent jau Europą yra apkeliavęs, o Izraelis yra ta puiki išeitis per trumpą laiką pamatyti kai ką stulbinančiai kitokio.
Giliai tikintiems Jeruzalė iš tiesų gali būti tas miestas, kurį išvydus, kaip sakoma, galima ramiai numirti. Ten širdis, ko gero, sukrutėtų ir tam, kuris religija nesidomi – kaip kitaip, kai eini akmenimis grįstu Kančių arba vadinamu Kryžiaus keliu iki vietų, kur Jėzų teisė, plakė, laidojo, kur jis prisikėlė.
Ten lankantis stebina kontrastas tarp to, kokia galinga, stipri ir sena istorija čia nutikusi, tokia svarbi pasauliui ir šiandien bei to, kad vizualiai tos šventos vietos – tiesiog šurmulinga ir margaspalvė turgavietė su daugybe prekyviečių ir kavinaičių. Būtent ten, kam rūpi, gal visai nieko nupirkti šventintų žvakelių, šventinto aliejaus, Jeruzalės žemės ir vandens. Šie dalykai mažais kiekiais patogiai supakuoti į suvenyrines dėžutes.
Neverta jaudintis, jei prie Raudų sienos – Šventyklos kalno atraminės sienos dalies – priartėsite be rašymo priemonės ir popieriaus lapelio. Gausite. Net didžiausi netikėliai neatsispiria ten tvyrančiai aurai ir pažadui ištesėti užrašytą prašymą. Tad visi prisideda prie Raudų sienos link plūstančios minios – kas neturi bėdos, troškimo ar svajonės?.. Sakoma, kad nebūtina užrašyti noro, svarbu viduje pasimelsti ar pagalvoti apie tai, kas rūpi, paminėti žmogaus, kuriam trokštate gero, vardą. Jei visgi sumanysite troškimus surašyti ant lapelio ir palikti sienos plyšelyje, lai popieriukas būna mažas - Raudų sienos tarpai kimšte prikimšti maldavimų ir gali būti sunku raštelį įsprausti.
Vieni tik smalsiai dairosi, kiti karštai meldžiasi panirę į gilią ekstazę. Vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, juos skiria nedidelė siena.
Šventose Jeruzalės vietose nesitikėkite tylos ir ore sklandančios egzaltacijos – tinkamai nusiteikti turi pats. Turistų daugybė, šurmulys begalinis, bet juk neveltui izraelietė Anna patarė atverti širdį.
Pats miestas dailus it gulbė, nes čia privaloma namus statyti iš šviesaus Jeruzalės akmens. Šį miestą norisi vadinti vienu elegantiškiausiu pasaulyje, nes tiek vyrų su skrybėlėmis niekur nepamatysi. Jas nešioja giliai tikintys. O jų moterys atrodo paprasčiau – lyg žydės iš senų filmų apie prieškario laikus. Po berete paslėpti plaukai, tiesus sijonas iki pusės blauzdų, neįmantrus paltas.
Bet Anna juokiasi, kad nereikėtų pasitikėti pirmu įspūdžiu, jog moterys atrodo nepelnytai varganai. Iš pažiūros kukli jų apranga gali būti pirkta prabangiuose pasaulinio garso mados namuose.
Yra keliautojų, kurie vengia muziejų, ypač susijusių su tragiškais dalykais. Jeruzalės Holokausto aukų ir didvyrių muziejus bei institutas Jad Vašem būtent toks. Raudona konkrečiai moteriai priklausiusi palaidinė, tamsi milžiniška salė su pelvenančiomis žvakių liepsnelėmis ir monotoniškai tariamais nužudytų vaikų vardais, prisėdusi atsipūsti ir raudą užgniaužusi sena ponia priverčia apsilankymą muziejuje vertinti kaip ką tik prieš tavo akis stojusią gyvą, alsuojančią istoriją be mažiausio užmaršties ir dulkių sluoksnio. Įspūdį sustiprina gidės pasakojami asmeniniai potyriai ir prisiminimai – jos šeima taip pat nukentėjusi nuo holokausto. Nuo jos tykaus balso ir giedro, kilnaus nusiteikimo dar graudžiau, nors gidė įvykius kloja nieko neteisdama ir nekaltindama.
Pats muziejaus pastatas delikačiai modernus, visa aplinka ir atmosfera stebina subtiliu pačių baisiausių dalykų žmonijos istorijoje pateikimu. Ten kaip niekada aiškiai supranti, kad iš tiesų juk svarbiausia yra – gyventi.
Būtent gyvenimu ir jo džiaugsmu pulsuoja Tel Avivas – senovės ir modernumo kupinas miestas, turintis daugelio taip trokštamą jūrą. Viduržemio pakrantė nusagstyta dangoraižiais. Jei taip būtų šiltame krašte, kur atvyksti tik padrybsoti pliaže, gal ir apimtų apmaudas. Tačiau čia vanduos skaidrus, be to, įkvepia viduržiemį vienas kitas besimaudantis ir daugybė rytą sportuojančių žmonių. Nors miestas gaudžia vos už kelių metrų, paplūdimy gali pasimėgauti gamtos stichijos aurą.
„Ilsėtis“, - štai kaip atsakė taksistas į klausimą, ką veikti Tel Avive, į vieną žodį suvedęs visa, ką galima patirti Izraelyje.
Čia maistas puikus, o juk tai viena svarbiausių kelionių sąlygų. Vyrauja nuomonė, kad Izraelyje brangiau nei Lietuvoje, nors turguje, pavyzdžiui, bananai kainavo panašiai – arti 4 litų, kavos puodelis neįmantrioje užeigoje – 7 litai. Stiklinė čia pat spaustų granatų sulčių Jeruzalėje kainavo apie 15 litų, bet tikrai fantastiško skonio.
Jei brangoka išlaidauti, turgus tiek Jeruzalėje, tiek Tel Avive žavingas jau vien dėl atmosferos, ryškių vaisių bei uogų spalvų, rytietiškų saldumynų grožio, vietinės duonos stirtų ir, žinoma, žmonių. Tad vien pasivaikščiojimas teikia malonumą.
O jei kiltų klausimas, ką pirkti? Annos draugai Vilniuje iš Izraelio laukia humuso, džiovintų vaisių, ypač datulių. Ten galima aptikti ir įdomaus šiuolaikinio dizaino kūrinių, ir tradicinių Rytais dvelkiančių daiktų, kurie papuoš būstą namuose. Didžiulė įvairovė kosmetikos su Negyvosios jūros mineralais. Kainos įvairios – nuo 10 litų už flakoną rankų kremo iki kelių šimtų už veido priežiūros priemones.
Tel Avivas nuostabus tuo, kad galima pasinerti į šiuolaikiško miesto pulsą, tačiau ir rasti užuovėją istorijos bei senovės gerbėjams. Tokiems reikia keliauti į Jafą. Vieni ją vadina Tel Avivo senamiesčiu, kiti rajonu, treti atskiru miestu.
Taip, jis vienas seniausių. Jafai nutiko keistas dalykas, kurių ir taip šioje žemėje netrūksta. Po karo, apie 1948-uosius, Jafą gyventojai paliko dėl šalia begimstančio Tel Avivo.
Viena legendų byloja, kad karalius Saliamonas per Jafos uostą plukdė kedrus Pirmosios šventyklos statybai. Plaukęs pranašas Jona iškrito iš laivo, ir jį prarijo banginis. Po trijų dienų išspjovė. Dabar Jafoje stovi banginio skulptūra – visai negrėsminga, veikiau linksma. Juokais kalbama, kad Tel Avivas, lyg tas banginis, prarijo savo motiną Jafą. Tame yra privalumų, nes Jafoje tykiau, čia dirbti mėgsta menininkai, įkūrę savo dirbtuves bei parodų sales, klesti kavinės ir restoranai, svetingai atvėrę duris į uostą, kuriame vandenį teškena prišvartuota gausybė grakščių jachtų.
Jei vakare panirsite į klubinį gyvenimą, kontrastas tarp istorijos ir šiuolaikiškumo dar labiau išryškės. Šiuolaikinė muzika, pašėlę klubo lankytojai kaip ir visame pasaulyje – keista, kad tai žmonės, kurių dažnas išėjęs iš buto ar namo, ant kurio durų dešinėje pritvirtinta mezuza.
Tai pailga dėžutė su pergamento ritinėliu. Žydai prikala mezuzą prie laukujų namų durų kaip patvirtinimą Dievo tikėjimu. Kad prisiminti dvasines vertybes, išeinant ir pareinant ant mezuzos vis uždedama ranka.
Bet apie tikėjimo ar politinius dalykus geriau svečioje šalyje nekalbėti.
Štai Anna pasakoja, kad tikrai nemaloniai pasijunta, kai, pavyzdžiui, Vilniuje, prisėdęs simpatizuojantis vaikinas pradeda ją kalbinti, o sužinojęs, iš kur ji, klausia, kodėl izraeliečiai palestiniečiams žemės neatiduoda.
„O mieliau būtų išgirsti, kokios gražios mano akys“, - juokiasi Anna.
Jos teigimu, reikėtų atskirti žydus ir izraeliečius, nes šioje žemėje gyvena įvairiausių tikėjimų žmonės.
Jei ketinate būti atkaklūs, turėkite galvoje, kad izraeliečiai dažniausiai mėgsta viską rėžti tiesiai šviesiai.
„Klausti galima, be jokios abejonės, visokių dalykų – juk į šalį atvyksti jos pažinti. Bet patariu kai kuriais klausimais – ypač Palestinos - savo nuomonę pasilikti sau, nes esi svečias ir nepagyvenęs, nepajutęs atmosferos savo kailiu, tikrai negali suprasti kai kurių dalykų“, - dėsto Anna.
Viešint toje šalyje, gali būti svarbus ir dar vienas niuansas: Izraelio sostinė yra Jeruzalė, o ne Tel Avivas. Juokinga? Visai ne tam, kuris suklysta. Vieno pokalbio su brandaus amžiaus pora teko išgirsti nepasitenkinimą, kad dažnas svečias miestus painioja. Bet šeimininkai maloningi ir tikisi sulaukti mandagiai nusiteikusių svečių. O viešnagėn juk visada taip smagu vykti.
Annos rekomenduojamos Izraelio muzikos grupės, muzikantai ir restoranai Tel Avive bei Jeruzalėje
Tel Avive:
Restoranas „Night Kitchen". „Fusion“ stiliaus virtuvė, kainos pakenčiamos, nuostabus aptarnavimas.
Restoranas „Mantaray". Viduržemio jūros stiliaus virtuvė, didelis dėmesys jūros gėrybėms; restoranas įkurtas paplūdimyje, tad čia nuostabu romantiškai pusryčiauti ar vakarieniauti.
Vyninė „Par Derriere". Šis baras įsikūręs miesto centre, jame puikus Izraelio vynų pasirinkimas, o antradieniais čia grojamas džiazas.
Baras „223". Tai gabaliukas Niujorko Tel Avive su labai įdomiais kokteiliais (baro vadovas ne kartą tapo Europos barmenų čempionatų nugalėtoju).
Restoranas „Puah". Puiki vieta atsipūsti naršant po Jafos blusų turgų. Visi užeigos baldai bei interjero detalės pirktos turguje ir jei kas kris į akį – išgėrę kavos tikrai galite nusipirkti.
Restoranas „Abu Hassan (Ali Karavan). Tradiciškai tai laikoma geriausia užeiga Izraelio centre, kur patiekiamas puikiausias humusas. Konkurentas – restoranas „Hummus Lina“ Jeruzalėje.
Restoranas „Erez Yemen Quarter". Tai Jemeno žydų virtuvė – čia pigus ir labai skanus maistas, aplinka itin izraelietiška. Annos teigimu, taip atrodė beveik visos Izraelio užeigos prieš 40, 30 ir 20 metų.
Baras „The Minzar". Tai, ko gero, pati puikiausia vieta Tel Avive netoli Karmelio (Carmel) turgaus, kurio kasdien po kelis kartus neaplenkia vietiniai ir užsisėdi čia valandų valandas. Ideali vieta pajusti Tel Avivo dvasią vietinių apsuptyje.
Baras „Dancing Camel". Tai vietinės alaus daryklos „Dancing Camel“ baras – tiems, kas nori paragauti gero izraelietiško alaus.
Jeruzalėje:
Viešbutis ir svečių namai „Austrian Hospice". Netikėtas atradimas senamiesčio centre – labai graži kavinė pirmame aukšte ir sode bei pritrenkiančio grožio vaizdas nuo stogo, ant kurio būtina pakilti.
Restoranas „Nocturno". Šią užeigą ir kartu vietinių dizainerių dirbtuvių pasažą mėgsta nereligingas Jeruzalės jaunimas.
Kavinė „Babette". Tai smaližių rojus pačiame Jeruzalės centre.
Restoranas „Azura". Šį restoraną rasite Jeruzalės „Machne Yehuda“ turguje. Čia galima pasimėgauti naminiu Rytų ir Šiaurės afrikos maistu.
Muzika:
„Infected Mushroom“ „Balkan Beat Box“
„Boom Pam“
Asaf Avidan Esther Rada Kutiman
Reef Cohen Idan Raichel
Sarith Hadad
„The Apples“
„Los Caparos“
