Šį sezoną poilsį prie ežero ar upės siūlo daugiau kaip 620 kaimo turizmo sodybų. Apie 90 procentų jų klientų – lietuviai, tačiau vis daugiau ilsėtis į Lietuvos kaimą atvyksta ir žmonių iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ar Latvijos. Poilsiautojai vis dažniau pageidauja pažintinių ekskursijų, prasmingesnio laisvalaikio, autentiško maisto arba ko nors išmokti.
Masina kaimo žmogaus kasdienybė
Asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas į lrytas.lt redakciją atskubėjo tiesiai iš oro uosto, po kelionės į Norvegiją. Jis dalyvavo kasmetinėje Europos kaimo turizmo federacijos Generalinėje asamblėjoje.
„Pastebimos įdomios tendencijos. Kaimo turizmo sektorius tampa vis įdomesnis tarptautiniam turistui. Ta tendencija labai ryški visoje Europoje. Įdomu ir tai, kad keičiasi kaimo turizmo paslaugų užsakymo būdai. Labai sparčiai neriama į elektroninę erdvę“, - šviežiais pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
„Bėda ta, kad vartotojas sparčiau naudojasi šia paslauga nei paslaugos teikėjas. Mes galime turėti labai gerą sodybą, sutvarkytą aplinką, būti svetingi, išradingi, bet kai susiduriame su technologijomis, iš karto klumpame. Ir nė viena valstybė neturi tinkamo sprendimo, nes tai specifinis - kaimo verslas. Turizmas eina į internetą, užsakymai keičia formą, bet anaiptol ne kiekvienas kaimo turizmo paslaugos siūlytojas yra pasirengęs dirbti 24 valandas per parą“, - tvirtina asociacijos vadovas.
Pasak jo, kaimo turizmo verslas gerokai skiriasi nuo viešbučių paslaugas teikiančio verslo. Sodybos šeimininkas neturi nei registratūros, nei papildomų darbuotojų. Neretai tas pats šeimininkas prižiūri ūkį, tvarko namus, gamina maistą, bendrauja su žmonėmis. Jis fiziškai neturi laiko prisėsti prie interneto.
„Kai kalbame apie kaimo turizmą, kalbame apie kaimo žmones, kurie paprastai dar turi ir kitų veiklų: ūkininkauja, mokytojauja, dirba kokioje nors įmonėje. Neretai jiems kaimo turizmas – tik papildoma veikla, alternatyvus verslas šalia kitokios veiklos. Bet būtent tai vartotoją ir žavi, nes jis atvažiuoja ne į viešbutį, bet į ūkį, kuriame auginamos avys, ožkos, bitės. Jis atvažiuoja į kaimo žmogaus kasdienybę, ragauja vietos maistą, kultūrą, istoriją“, - pastebi L.Žabaliūnas.
Turistai pageidauja naujų paslaugų
L. Žabaliūnas sako, kad buvo laikas, kai daugelis kaimo turizmo entuziastų tik statė sodybas, grąžino aplinką ir patalpas ir tikėjo, kad kai tik viską pabaigs, galės atsipūsti. Ežeras, gamta, nakvynė - ko daugiau tam turistui bereikia. Praėjo 4-6 metai ir vartotojai pradėjo reikalauti kitokių paslaugų. Jiems tik nakvynės neužtenka. Dabar reikia kurti naujus produktus, siūlyti pažintį su amatais, kulinariniu paveldu, tradicijomis.
„Tie, kurie tik statė pastatus, grąžino teritoriją, neturėjo laiko ūkininkauti. O tie, kurie ūkininkavo, neturėjo laiko statyti papildomų pastatų. Nutiko taip, kad tas, kas užsiima kaimo turizmu, dažniausiai neturi ūkio ar tik labai mažą, o tie, kas ūkininkavo, toliau ūkininkauja. Todėl Lietuvoje yra atsiradusi takoskyra tarp kaimo ir agroturizmo“, - pastebi pašnekovas. Jo teigimu, asociacijos siekis – padaryti viską, kad abu šie sektoriai gražiai bendrautų.
„Jau kelis metus bandome juos suvesti. Tik žinome, kad Lietuvoje kooperacijos principas yra labai silpnas. Kaimo žmonės dar gerai atsimena anos, priverstinės kooperacijos laikus“, - dėl bendradarbiavimo stokos apgailestauja asociacijos vadovas.
Tačiau gražių pavyzdžių jau yra. L. Žabariūnas pasakojo apie Dzūkijos nacionaliniame parke esančią sodybą, kurioje auginami grikiai, iš jų gaminami patiekalai. „Nacionalinio parko lankytojai mielai nuvažiuoja ten pasižvalgyti. Šalia Ariogalos yra ekologinis ūkis, į kurį atvežami turistai pažiūrėti gyvulių, paragauti šviežių maisto produktų“, - gražius bendradarbiavimo pavyzdžius pateikia pašnekovas.
Asociacijos vadovo žodžiais, kiekvienas etnografinis Lietuvos regionas turi savo stiprių ir silpnų pusių. Stiprių, kaimo turizmo paslaugas teikiančių verslų koncentraciją galima pastebėti nacionaliniuose parkuose, kurie yra keliaujančių žmonių traukos centrai. Aišku, didžiausia kaimo turizmo koncentracija yra ežeringoje ir miškingoje Aukštaitijoje. Pašnekovas juokiasi, kad jie sodybų šeimininkai „jau stumdosi pečiais“. Jie jaučiasi konkurentais, skaičiuoja kiek svečių yra vienoje ar kitoje sodyboje.
„Bet kokie gi jie konkurentai? Kiekviena sodyba turi žavesio, savitą akcentą. Jie galėtų būti puikūs bendradarbiai, pasiūlyti savo klientams: „ Negulinėkite visą laiką prie ežero, nuvažiuokite pas kaimyną, jis jums pasiūlys tą ir tą“. Žmonės visą dieną turės ką veikti. Pas vieną nuvažiuoji – medų ragauji, pas kitą - pirtyje vanojiesi, dar pas kitą – vakarieniauji ir miegi. Visiems būtų gerai. Bet bendradarbiavimo žingsniukai dar labai maži. Kol kas jei pas mane atvažiavo turistas, jis – tik mano“, - apie gajų požiūrį į konkurentą kalba pašnekovas.
Didžioji dalis kaimo turizmo sodybų yra perpildytos tik savaitgaliais. „Dabar vargu ar rasit vasaros savaitgaliui laisvą sodybą. Tačiau kas nori pailsėti vidury savaitės, yra visos galimybės“, - teigia L.Žabaliūnas. Jis mano, kad tik kooperacija ir įdomesnių paslaugų pasiūla gali privilioti daugiau poilsiautojų ir savaitės viduryje.
Į sodybas suskrido gandrai
„Kaimo turizmo sektorius pradėjo vystytis nuo 1997 m. Vieniems tai asocijavosi su sodyba, kitiems – su turizmu gamtoje. Laikui bėgant asociacija pradėjo klasifikuoti savo narius pagal komforto lygį. Joms buvo suteikiami gandriukai: iš pradžių nuo 1 iki 4, vėliau labai kokybiškas paslaugas teikiančioms sodyboms buvo suteiktas ir penktasis gandriukas“, - pasakoja pašnekovas. Informaciją apie sodybas, jų pasirinktą veiklos kryptį galima atrasti internetiniame puslapyje atostogoskaime.lt.
Pasak asociacijos vadovo, palaipsniui daugėja aukštesnio lygio sodybų. Šiuo metu Lietuvoje jau yra vienuolika penkiais gandriukais aptūptų, išskirtiniu interjeru, autentika pasižyminčių sodybų.
L.Žabaliūno žodžiais, kaimo turizmas apima labai daug poilsio rūšių. Todėl prieš keletą metų sodybos pradėtos skirstyti pagal specializaciją, pagal tai, kokią paslaugą kiekviena sodyba nori parduoti. „2011 metais buvo įvesta 10 specializuotų poilsio rūšių. Kai kurios sodybos gali pasiūlyti ne tik puikią šeimos šventę, kulinarinio paveldo ar kitokią paslaugą, tai sodyboms leidžiama pasirinkti iki 3 specializacijų. Kai kurių sodybų šeimininkai sakė: „Aš galiu pasiūlyti visas 10 paslaugų“. Sakėm: „Stop, nes jei nori parduoti viską, tai nieko gero nebus“. Suklasifikavus sodybas atsirado daug daugiau aiškumo. Dabar poilsiautojas gali žinoti stipriausią vienos ar kitos kaimo turizmo sodybos grandį“.
Asociacijos vadovas atkreipė dėmesį, kad didžioji dauguma sodybų sunkiai renkasi nišines specializacijas. Gal jas ir sunkiau įgyvendinti, bet grąža - garantuota.
„Apie 70 proc. sodybų renkasi ramų poilsį, šeimos šventes ir aktyvų laisvalaikį. Mažiausiai sodybų šeimininkų siūlo agroturizmo, kulinarinio paveldo ir sveikatinimo paslaugas. Mane tai stebina, nes pastarajai paslaugai kartais reikia tiek nedaug - pirties, žolelių. Patirtis parodė, kad būtent šiuos tris segmentus pasirinkusios sodybos yra sėkmingiausios“, - pastebi pašnekovas.
Tarkim, kulinarinį paveldą puoselėjančios sodybos ypač patrauklios kelionių agentūromis. Pastarosios ten nuolat veža turistus.
„Agroturizmas yra „ant bangos“, nes žmonės nori pamatyti ir paglostyti galvijus, stebėti, kaip dirbama žemė, kaip noksta derlius. Tai ypač tai populiaru tarp užsieniečių, nes jie nori išragauti vietos maistą. Visi prisisotino agurkų ir pomidorų iš mums žinomų šalių“, - teigė pokalbininkas.
Puodelis čiobrelių arbatos ir geri įspūdžiai garantuoti
Lietuvos kaimo turizmo sodybas dažniausiai lanko lenkai, rusai, latviai, baltarusiai ir vokiečiai. Tos pačios šalys dominuoja visame turizmo sektoriuje. Vis dažniau mus atranda suomiai, britai. Japonai, turistai iš kitų, tolimesnių šalių į Lietuvą dažniausiai atvažiuoja didelėmis grupėmis ir sodybos ne visada pajėgios vienu metu priimti tokią žmonių gausą. Tačiau japonų turistai mielai nukeliauja į Žemaitijos nacionalinį parką pavalgyti žemaitiškos vakarienės. Išvyksta sotūs ir patenkinti.
„Turistas, kuris renkasi kaimo turizmą užsienyje, paprastai yra jo „ragavęs“ savo šalyje. Jis žino, ko nori, ieško būtent to ar kito krašto pažinimo. Žino, kad susipažins su tradicijomis, paveldu, geru maistu ir betarpiškai pabendraus su vietos žmonėmis“, - užsieniečio, kaimo turizmo paslaugas perkančio turisto portretą piešia pašnekovas.
Pasak jo, Lietuva užsieniečius žavi dar vienu unikaliu dalyku – puikia gamta ir jos gėrybėmis. „Kartais tiek nedaug tereikia. Paskinti čiobrelių, paruošti arbatą ir Lietuvos svečias viešnagę mūsų šalyje prisimins ilgam“, - sako L.Žabaliūnas.
Pašnekovas griauna stereotipą, kad poilsis kaimo turizmo sodyboje yra neatsiejamas nuo poilsio prie ežero, klaidžiojimų po mišką. „Mes visi esam turėję senelių ar giminaičių, kurie gyveno kaime.
Mediniai langai, tualetas kieme, vanduo iš šulinio - toks įsivaizdavimas dar iki šiol daugeliui nesvetimas. Tačiau dabar net pačioje archaiškiausioje sodyboje yra vandentiekis, normalus tualetas. „Būdelę“ galite rasti ir kieme, bet ji turi būti tvarkomas pagal higienos reikalavimus“, - juokiasi pašnekovas.
„Mes gi suprantam, kad kaimo turizmo sodybos niekada netaps pagrindinių atostogų vieta. Žmonės ir toliau važiuos prie jūros, į užsienį. Mūsų stiprybė – alternatyva masiniam turizmui. Norite ramybės, važiuokite į kaimą, norite pažinti savo kraštą – važiuokite į kaimą“, - ragina kaimo turizmo asociacijos vadovas.
