Nedaug, bet tokių keistų, kad trumpam užgniaužia amą. Pačiame Lietuvos pakraštyje, vos keletą kilometrų nuo sienos su Baltarusija nutolusiame Vilniaus rajono Akmeniškių kaime, žybtelėjo mažas stebuklas, kuriuo patikėti nėra paprasta. Argi čia menas? Siurrealistinis? O gal kičas?
„Būna, kad einant į tvartą šerti gyvulių, galvoje ima ir suskamba koks eilėraščio posmelis. Tuomet statau kibirus ant žemės, ir puolu į trobą jo užsirašyti“, – širdį atveria Jadvyga. Moteris beveik nesupranta lietuviškai, bet jos rusų ir baltarusių greitakalbe besiliejančioje kalboje girdėti ir minties perliukų.
Kaimo keistuolė? Gal ir taip. Vargu ar jos keisti kūriniai kam nors daugiau rūpi.
Iš molio nulipdyta, kalkėmis nubalinta pelytė, o vietoj ūsų įsmeigti žuvies šonkauliai. Laivas iš medžio plaušo, o jo priekyje lyg kokia Sirena į tolius žvelgia lėlės Barbės galva.
„Radau tą galvą kieme besivoliojančią, – sako žilą kasą per petį permetusi Jadvyga. – O paskui dar visokių paukštelių prie laivo prikabinau. Pjovė vyrai medžius, tad ir prisirinkau visokių drožlių.“
Nuo žemės pakeltą papuvusio medžio šaką Jadvyga pavertė inkilėliu – nudažė baltai ir patupdė ant palangės. Iš senos, išmestos spintos išplėštą kartono gabalą apipjaustė ir pavertė rudens spalvų išmargintu klevo lapu.
„Visa tai iš gamtos“, – tai, ką sukūrė Jadvyga, ko gero, nesužavėtų jokių parodų organizatorių. Tačiau moters akys, rodant tai, ką sunarstė iš medžio ir nudažė, dega džiaugsmu. Tad ko daugiau reikia?
„Šita kėdė senesnė už mane“, – atitempė iš trobos šešių jos vaikų nubrūžintą kėdę. Ji ypatinga ne tik todėl, kad nesulūžo kone per septynias dešimtis metų. Bet ir todėl, kad ant jos atramos Jadvyga nupiešė didelę širdį ir teptuku išraitė keletą ornamentų. „Visada reikia sugalvoti, ką ir kaip nudažyti. Niekas manęs to nemokė“, – paaiškino moteriškė. Vidurinę mokyklą sovietmečiu baigusi moteris įstrigo kaime. Ir daugiau neragavo jokių mokslų.
Jadvygos mintyse zuja visokių idėjų, kurių svarbiausia, kad dabar, kai jau išėjo į pensiją ir nebereikia dirbti jokio valdiško darbo, laiko turės daug daugiau, nei anksčiau. Ir galės pažadinti tai, ką per vaikų vystyklus, neravėtus daržus, gyvulių baubimą ar valdišką tarnybą buvo nustūmusi į užmarštį.
„Kartą reikėjo surengti vaikams mokykloje parodą. Jau ir medžių lapai buvo nukritę, ir sniegas pirmasis iškritęs. Tad ką tokio iš rudeninės gamtos į mokyklą nunešus? „Jadvyga, galvok“, – prirėmiau save prie sienos. Nusileidau į rūsį, pasiėmiau morkų, bulvių ir pridariau visokių skulptūrėlių.
Penkerius metus dirbau mokykloje valytoja. Bet toks ten mano ir darbas. Būdavo, sėdžiu klasėje ir piešiu, o mano vaikai per tą laiką mokyklą sutvarko“, – šypsojosi moteris.
Visa bėda, kad iš jos kūrinių nedaug kas liko. Dalį molio lipdinių sudaužė vaikai, išsimėtė ir jos piešti paveikslėliai. Nesvarbu, kad keisti, bet pačiai moteriškei brangūs.
„Piešdavau, kaip man išeina. Užsimerkiu, būdavo, ir vedžioju teptuku“, – praeitimi džiaugėsi Jadvyga. O gal jau ir ateitimi?
