Per daugelį šimtmečių Sardinija išgyveno daugybę invazijų: finikiečiių, kartaginiečių, romėnų, arabų ir bizantiečių. Po Antrojo pasaulinio karo Sardinija gavo autonomiją ir surengė pirmuosius regioninius rinkimus 1949 metais. O jau nuo 1951 metų antra pagal dydį Italijos ir Viduržemio jūros sala Sardinija patyrė turizmo bumą.
Tik kol kas Lietuvoje paklausus apie Sardinijos salą, dažnas susimąsto ir gerai pagalvoja, kur ji yra. Į Sardiniją užsieniečiai vyksta pasimėgauti turkio spalvos jūros ir baltos spalvos smėlio paplūdimiais. Net nuplaukus toli nuo kranto matomi vaizdai apsvaigina: miškingų kalnų viršūnės, citrusinių giraičių slėniai - dalį salos sudaro nacionalinis parkas.
Tiesą sakant, žmogaus buvimas kol kas nepadarė įtakos šiai salai: natūrali gamta, nuolat žydi kokie nors medžiai, krūmai, gėlės, tankūs miškai, nedidelės dykumos ir pilna įvairių rūšių gyvūnų ir paukščių.. Tarp populiariausių kurortų - Kosta Smeralda (Emerald Coast) ir Porto Červas (Porto Cervo). Jie išsiskiria kaip kurortai, kurie vienija istoriją ir kultūrą, suderina senovės tradicijas su spalvingu naktiniu gyvenimu. O vieną gražiausių paplūdimių turintis Stintino miestas ir Kosta Pardiso (Costa Pardiso) paplūdimys nepaliks nė vieno abejingo.
Sardinija yra geografinis ir politinis Italijos regionas, garsėjantis ne tik savo paplūdimiais, bet ir turintis nepakartojamą istoriją. Sardinijos istoriją galima atsekti jau prieš 8,5 milijono metų. Nuo 18-ojo amžiaus prieš Kristų iki 2-ojo mūsų eros amžiaus buvo pastatyta beveik 7 tūkstančiai akmens konstrukcijų, vadinamų nuragais (it. „nuraghe"). Tai seniausi statiniai Europje, tapę salos simboliais.
Tai yra Sardinijos „Fred Flintston‘ų“ pastatytos keistos kūginės formos tvirtovės, kurios simbolizuoja jėgą ir galią. Šie ir kiti stebuklai yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sardinijos sostinė Kaljaris (Calgliari) yra istorinis ir kosmopolitiškas miestas. Per Antrąjį pasaulinį karą fašistų represijos regione buvo žiaurios, ir Sardinija tapo keleto sprogdinimų taikiniu, kurie beveik sunaikino Kaljarį. Algero miestas, esantis Sardinijos šiaurėje, turi nepakartojamą Katalonų istoriją (čia vis dar kalbama jų kalba) ir gali pasigirti gražiu ir jaukiu senamiesčiu.
Vienintelį taip ir neužkariautą miestą Kastelsardą (Castelsardo), galėtumėme sulyginti su mūsų Trakais. Miestelis yra ypatingas tuo, jog jis įsikūręs ant kalno ir vadinamas miestu-pilimi (6000 gyventojų). Būtent čia labiausiai išvystytas turizmas.
Muziejus dirba kiekvieną dieną ir iki pat vidurnakčio. Pakalbintas miesto meras patvirtino, jog yra įsakęs darbuotojams dirbti iki tol, kol išeis paskutinis lankytojas. Juliaus Cezario atrastas Porto Toresas (Porto Torres) gali pasigirti ne tik istorijos paveldais, bet ir gyventojais, kurie garsina savo šalį pasaulyje.
Būtent šiame mieste galima užsukti į restoranus, kur picas gamina pasaulio picų kėpėjų čempionai. O pakalbinti tradicinių Sardinijos restoranų savininkai, žymiausias miesto stilistas ir senas žvejas tik įrodė, jog Sardinijos žmonės vis dar nesugadinti turizmo ir išlieka nuoširdūs ir gal net per daug atviri.
Norintiems pabėgti nuo civilizacijos, siūloma nuvykti į Asinaros salą. Ji laikoma viena gražiausių salų Europoje ir yra beveik negyvenama. Pilna laukinių arklių, asilų, paukčių ir nuostabi gamta. Nuostabiausias aplankytas paplūdimys ir tam tikro žavesio priduodantis apleistas kalėjimas, kuris 1970 - 1997 metais buvo skiriamas laikyti mafijos nariams ir teroristams, tarp kurių buvo net mafijos bosas Totò Riina.
Sardinija išsiskiria ir savo tradicine virtuve: iš širdies gaminamais makaronais, aštraus skonio sūriu (pecorino ar rūkyta ricota). Sardiniečiai didžiuojasi savo tradiciniu, daugiau nei 2 tūkstančius metų gaminamu sūriu „Pecorino Sardo“, daromu tik iš Sardinijos avių pieno.
„Restoranuose ir ant sardiniečių stalų - viskas tik šviežia ir natūralu. Dažniausiai valgo patiekalus iš jūros gėrybių, todėl yra priklausomi nuo žvejų sėkmės - ką žvejas rytą pagaus, tą šeima ir valgys. Sardinijoje taip pat labai daug vyndarių. Jų gaminamas vynas pasižymi natūralumu, sodriu skoniu ir dažniausiai yra stipresnis nei įprasti“,- pasakojo „Sardinijos draugų asociacijos“ prezidentas Antonio Zucca. Sardinijoje gyvenimo tempas - lėtas. Matyt, dėl to, jog čia gyvenimo tempas - lyg prieš tūkstančius metų, visą laiką žmogaus ritmas susijęs su gamta. Sardiniečiai džiaugiasi tuo, ką suteikia motina gamta ir jos neniokodami darniai su ja gyvena.
Daugybė priešistorinių pilių, kaimų, keistų šventyklų ir kapų bei įspūdingas kraštovaizdis vilioja keliautojus ištisus metus.
„Sardinijos draugų asociacija“, neseniai įsikūrusi Lietuvoje, suteikia galimybę iš arčiau pamatyti nepaprasto grožio paslaptingąją Sardinijos salą ir apsilankyti meninių fotografijų parodoje Vilniuje, Neringos restorane, rugpjūčio 7- rugsėjo 30dienomis. Parodoje bus eksponuojamos menininės nuotraukos, kurios atskleidžia Sardiniją lietuvių akimis. Fotogrfijų autorius- prodiuseris Alkas Paltarokas.
