Prieš kelionę Dainai teko apsiprasti su mintimi, kad tris savaites nematys savo šeimos, mat į Aziją patraukė be vyro ir vaikų. O juk per dešimt bendro gyvenimo metų su vyru Antanu Bosu viena niekur nebuvo keliavusi! Kaip Antanas susitvarkys namie su mažąja Magdalena (4 m.)? Ar ištvers tris savaites be šeimos? „Tačiau Antanas mane labai palaikė. Ir puikiai susitvarkė su dukra namie likęs vienas“, – tikino D.Bosas.
Į kelionę Daina patraukė su keturiolikos žmonių grupe iš Lietuvos, kurioje buvo ir pora gerų Dainos draugių.
„Keliavimas yra brutalus dalykas, jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Nuo tavęs niekas nepriklauso. Tai nėra atostogos, per kurias pailsi kaip kad gulėdamas pajūryje. Kelionės po šias šalis išbando tavo ribas. Joms reikia ir fizinio, ir psichologinio pasiruošimo“, – „Stiliui“ pasakojo D.Bosas.
Didingi, šimtmečius skaičiuojantys vienuolynai ir nuostabaus grožio gamta – tokią gražiąją Tibeto, Nepalo ir Butano pusę Daina prisimins dar ilgai. Tačiau skurdas ir sukrečiančios jo grimasos ne ką mažiau įstrigo į širdį. Labiausiai trijų vaikų motiną jaudino šiose šalyse sutikti vaikai. Nelankantys mokyklos, už dolerį kraunantys turistų lagaminus. Ar šaltame upelyje žiemą besiplaunantys galvą...
Dainą stebino ir žmonių religingumas. Jauni ir seni, jie meldžiasi visur: gatvėse, šventyklose, namuose... Žmonės aukoja pinigus vienuolynams. Net nė grašio neturintys piligrimai paskutinius centus aukoja šventykloms. Pinigai budistams – jokia vertybė.
Visas tris aplankytas šalis vienija budizmas, tačiau, anot Dainos, jos labai skirtingos.
„Tibetas – nuostabaus grožio, bet niūrus. Gamta – įspūdinga, debesys pakibę virš kalnų, primena baltų pūkų kamuolius. Tokių gražių debesų niekur nesu mačiusi. Tačiau tai, prie ko prisilietė šiuolaikinis žmogus, – ne taip žavu. Trūksta tvarkos, higienos. Svarbiausia prieš čia vykstant nieko nesitikėti, tiesiog priimti šią šalį tokią, kokia ji yra“, – kalbėjo Daina.
Tibete D.Bosas teko pajusti ir gamtos jėgą. Dėl sniego audros buvo užtverti keliai kalnuose. Jų grupei kartu su kitais turistais audros įkalintame kalne teko praleisti apie 10 valandų.
„Tie, kurie Tibete lankėsi ne pirmą kartą, sakė, kad taip gražiai apsnigtų viršukalnių nėra matę. Tad jų grožis užgožė mūsų baimes. Kita vertus, nepanikavome, nes tuo metu dar nežinojome, kad visai netoli žūsta žmonės“, – pasakojo D.Bosas.
Po Tibeto atvykusi į Nepalą Daina atsikvėpė. Ši valstybė, anot jos, labiau pritaikyta turistams. Ir tvarkos joje daugiau.
Bene labiausiai šiuo metu Palangoje gyvenančiai moteriai įstrigo Baltojo Tigro Lizdo vienuolynas Butane. Į jį kompanija kopė net tris valandas.
„Tikras jėgų išbandymas! Dar iki šiol po šio kopimo man skauda kojas. Bet vaizdas, kurį išvysti įkopusi į kalną, atperka visas kančias“, – teigė ji.
Butanas verslininkei pasirodė graži ir tvarkinga šalis. Karaliaus ir karalienės valdomoje valstybėje ji taip pat matė daug skurdo, tačiau visi sutikti žmonės tikino esantys laimingi.
„Buvo įdomu stebėti praeivius gatvėje. Butane galioja įstatymas, nurodantis viešumoje kasdien vilkėti tautinius drabužius. Su moterimis nutarėme, kad jų apranga labai stilinga“, – sakė D.Bosas.
Iš Butano kompanija skrido namo. „Pakeliui juokavome: negi tikrai grįžtame? Per tas tris savaites jau buvome pripratę, kad ne viskas vyksta pagal planą“, – juokėsi D.Bosas ir patarė į šias šalis silpnų nervų, patogumus vertinantiems ir spontaniškumo nemėgstantiems žmonėms nevykti.
Po šios kelionės ji nušvitimo nepajuto. Tiesa, apie vertybes pamąstė ir ėmė džiaugtis dalykais, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.
„Grįžusi su meile apkabinau savo pagalvę, o kiekvienas kavos gurkšnis atrodė toks gardus“, – paprastais dalykais ėmė džiaugtis Daina.
Moteris, žvelgdama į skurdą svetur, suprato, kaip gera gyventi Lietuvoje ir kokie mes laimingi.
