Taigi televizijos veidai. Sakote, visi — tie patys, keičiasi vietomis, o skirtumo jokio. Ir naudos jokios. Pavyzdžiui, Algis Ramanauskas palieka LNK ir šoks bei kitaip rodysis per TV3 (taip, taip, girdžiu balsus, kad geriau jau Algio niekur nerodytų, bet žinokite, kuo daugiau bus taip sakančių, tuo dažniau jį matysite — ir taip sakau ne tik todėl, kad aš jo draugas).
Į BTV grįžta kultinė laida “TAIP. NE” ir Arūnas Valinskas, kuris, rodos, niekur ir nebuvo išėjęs (na, pažiūrėjus dešimtmečio senumo nuotraukas, vis dėlto pasikeitė, nors dabar atrodo geriau). Į TV3 po pusės sezono pertraukos grįžta kulinarė Beata Nicholson. Jurijus Smoriginas pasilieka “Šok su manimi”, o Edita Daniūtė, neišlaikiusi tokios kompanijos, traukiasi į LNK.
“Lietuvos ryto” TV apie kitą sezoną daug nekalba — koncentruojasi į vasaros programų gamybą, kai kiti snaudžia.
Kai pamačiau, kaip pokalbių laidos vedėja Asta Dudurytė (“Lietuvos ryto” TV laida “Vasara su Asta”) vasarą keliauja pas pašnekovus su sofa, pradėjau pavydėti, nors mano laidos baldų taip lengvai nepavežiosi. Tačiau aš savo laidoje naujame sezone turėsiu asistentę, ir gabiausių merginų atranka vis dar vyksta — nepraleiskite progos.
Nepaisant vasaros įdirbio, negirdėti, kad ir “Lietuvos ryto” televizijoje naujame sezone pasirodytų daug nematytų žmonių. Visur galioja tos pačios taisyklės.
Tai kodėl taip retai pasirodo naujų veidų televizijoje? Todėl, kad televizija yra be galo konservatyvi, kaip ir žiūrovai. Jiems pažįstamas veidas — svarbiau už viską. Pažįstamą ir mielą, o dažniau — erzinantį ir nekenčiamą (bet vis tiek žiūrimą, kad būtų apie ką kalbėti) veidą žiūrovai prisijaukina ne taip greitai, o prisijaukinę neatiduoda beveik niekada. Ir nepamiršta.
Veidai, jau daug metų nebepasirodantys ekranuose, kaip Bernadeta Lukošiūtė (“Labanakt, vaikučiai”), Valdas Vilūnas (“01. 02. 03”) arba Rytis Juozapavičius (“Paskutinė kryžkelė”), galėtų nesunkiai grįžti į ekranus, nors jų laidų pavadinimai jau uždengti storu dulkių sluoksniu. Pamatę tų laidų naivias senovines dekoracijas ir vinjetes, daugelis liūdnai šypsotųsi, bet jų vedėjai būtų ir toliau žiūrimi, vertinami.
Nors laidų vedėjai darbo niekada nestokos, jie negali pasigirti visuomenės meile. Kai tave pažįsta prekybos centre ar gatvėje, tai nėra tolygu pagarbai.
Nors mano oda itin stora, vis tiek keistai jaučiuosi, kai mane nužvelgia kaip prekę vitrinoje arba eksponatą muziejuje, lyg būčiau visuomeninė nuosavybė (vos neparašiau “nacionalinė vertybė”). Dažniausiai negalvoju apie tai, kad daugelis tų nužiūrėjusių paskui pasidalys įspūdžiais (“mačiau mieste, atrodo dar baisesnis nei laidoje”, “restorane ne valgė, o kimšo ir padavėjas varinėjo akis išvertęs”), bet galbūt ir tas agresijos bei paniekos sugėrimas iš labiausiai nuskriaustų, kompleksuotų, pagiežingų visuomenės atstovų taip pat yra mano darbo dalis.
Galiu čia bėdoti nebėdojęs, vis tiek darbas televizijoje buvo ir liks vienas geidžiamiausių, nes nė viena kita žiniasklaida netiražuoja žmogaus tokiu greičiu.
Nors ta įtaka — apgaulinga ir daug kas tėra spalvoti burbulai, bet jausmas panašus, lyg staiga kažkas būtų daug kartų padidinęs gyvenimo greitį.
Jei būtumėte prie naikintuvo šturvalo, ar susilaikytumėte nepastūmę valdymo svirties iki galo, kad pajustumėte adrenalino injekciją ir svaigų pagreičio poveikį? Aš tai kartais darau net su savo visureigiu, kai kelias tuščias (prie orlaivio kabinos manęs neprileidžia).
Laidų vedėjo darbas — lyg pagrindinio prizo laimėjimas loterijoje. Statistika ir patirtis įrodo, kad laimėti milijonai mažai kam atneša laimę ir ramybę, dažniau — nusivylimą, subyrėjusią šeimą bei minias netikrų draugų.
Po metų žmonės atsiduria ten pat, kur buvo prieš laimėdami. Bet bilietus ir toliau perka. Todėl naujame sezone jūs matysite ekranuose ne ką kita, o keistos loterijos laimėtojus, iš peties dirbančius keistą darbą, už kurį jų žiūrovai nemyli, bet negali nustoti į juos spoksoję.
