Humoristas pasakojo lrytas.lt, kaip liūdna būna atsisveikinti su vykusiais personažais, kai jų prototipai dingsta iš politinės padangės. Tačiau kiekvieni nauji rinkimai humoristams atneša naujų „klounų“. Beje, rimtus ir solidžius politikus V. Šerėnui parodijuoti gerokai įdomiau nei tuos, kurie jau patys savaime yra juokingi.
- „Dviračio šou“ yra viena ilgiausiai nepriklausomos Lietuvos televizijų istorijoje transliuojama laida, skaičiuojanti jau devynioliktus metus. Kur jos sėkmės priežastis?
- Matyt, atsakingas mūsų darbas ir atsakingas tų, kuriuos parodijuojame, darbas.
- Per 19 metų laida šiek tiek keitėsi. Kokie pokyčiai buvo svarbiausi?
- Pats svarbiausias pokytis įvyko prieš dešimtmetį, kai mes pradėjome daryti laidą kasdien. Iškart atsirado aktualumas. Kuriant laidą kartą per savaitę, šeštadienio, sekmadienio ar pirmadienio įvykiai, priminti penktadienį ar šeštadienį, būna šiek tiek pasenę, visų iškomentuoti. O vertinant tos pačios dienos įvykius ir juos parodijuojant, aktualumas turi savo žavesio.
- Neužgriuvo tuomet didelis stresas, kai kasdien reikėjo kažką naujo sukurti, nufilmuoti?
- Stresas buvo. Jis būna kasdien, kaip į sceną einant. Vis tiek laida kiekvieną vakarą turi išeiti.
- Keičiasi ir jūsų laidos personažai, vieni dingsta, atsiranda nauji. Ar nebuvo gaila atsisveikinti su peliukais?
- Gaila. Bet jeigu tas prototipas iš aktyvaus gyvenimo išnyko arba pasitraukė savarankiškai, tai koks tikslas yra jį parodijuoti? Su kiekvienais Seimo rinkimais nemažai personažų prototipų – politikų – pasitraukia į antrą planą.
Vienas iš įdomiausių – Alfredas Pekeliūnas, o mes turėjome personažą Peckeliūną. Kadangi žmogus nebedalyvauja politikoje, nėra tikslo jo parodijuoti.
- Ar gaila būna, kai tokie įdomūs personažai pasitraukia iš politikos?
- Tai yra natūralu. Bet tai viena iš priežasčių atnaujinti laidos personažus, nes į viešumą išeina kiti.
- Jus kaip laidos kūrėjus džiugina ar liūdina, kai politikos padangėje atsiranda nauji „klounai“, keisti ir apgailėtini politikai?
- Žmogiška prasme geriau, kad jie visi būtų kvalifikuoti. Stiprų, kompetentingą, rimtą politiką parodijuoti sudėtingiau, bet visada įdomiau. Kad ir tą patį Vytautą Landsbergį – tai aukščiausio lygio politikas. A. Kubilius – vienas iš „kietesnių“ ir rimtesnių premjerų Lietuvoje. O kai politikas apgailėtinas kaip politikas – tai jau ir taip būna juokinga.
- A. Valinsko partijos išnykimas nepakenks laidai, nepritrūksite temų?
- A. Valinskas kaip žmogus juk niekur neišnyksta.
- Kokių naujų kandidatų į savo laidos herojus jau esate nusižiūrėję tarp naujųjų kandidatų į Seimą?
- Aš galvoju, kad visiems, taip pat ir mums, reikia palaukti spalio 14-osios, nes yra daug nežinomųjų. Sociologiniai tyrimai ne visada sako teisybę, nes kartais žmonės, net apklausiami anonimiškai, neprisipažįsta, ką galvoja.
- N. Venckienė turi šansų pakliūti į „Dviračio šou“?
- Matyt, turi. Bet reikia, kad šiek tiek užsimirštų skausmingos priežastys, dėl ko ta partija apskritai atsirado mūsų politinėje padangėje. Jos pamažu užsimiršta.
- Tai greitu laiku mes jos dar nepamatysime?
- Kol kas – dar pati partijos gyvavimo pradžia. A. Valinsko partija metus išsilaikė – o kokia pradžioje buvo skambi, stambi ir įtakinga! Kas žino, kiek išsilaikys ši?
Kuo mažiau žmonės partijoje, ypač pirmasis dvidešimtukas, turi bendrų gyvenimo vertybių, tuo greičiau jie susipeša tarpusavyje. Kol kas, vien dėl to, kad tai yra partija, kad ji neseniai atsirado ir pateikė paraišką rinkimams, dar nėra pagrindo jos „užsipulti“ arba parodijuoti.
- O broliai Lavrinovičiai kaip politikai jums būtų įdomūs?
- Aš manau, kad jie nėra politikai. Tai partijos vadovų gudravimas. Jeigu už juos kas nors balsuos rinkimuose, ir jeigu, sakykim, jie, būdami sąraše, pateks į parlamentą – jie atsisakys darbo parlamente, ir iš karto pakils vienas kitas žmogus, esantis žemiau jų.
Tai tik paprastas gudravimas – nemanau, kad broliams Lavrinovičiams darbas parlamente būtų įdomesnis už sportą.
- Kokiu principu vadovaujantis išsirenkama, kuriuos politikus verta parodijuoti?
- Pirmiausia lemia jų vieša veikla. Kartais – kritikuotina veikla, kartais nelogiška, o kartais – logiška ir teisinga. Yra rimtų ir stiprių politikų, kurių personažų mes taip ir niekada nepadarėm. Kad ir Česlovas Juršėnas. Nepavyko, nes nėra iš ko padaryti.
- Tai ko vis dėlto reikia, norint pakliūti į „Dviračio šou“?
- Kartais reikia ir išvaizdą turėti, kuri lengvai nugrimuojama.
- Šiuo atveju Č. Juršėnas lyg ir turi tokių bruožų – pavyzdžiui, akinius...
- Jo akiniai dabar jau modernūs. Anksčiau jis nešiojo kaulinius, stiprius akinius storais rėmeliais, kaip Salvadoras Dali.
- Nebeliko, už ko užsikabinti?
- Kartais ir balso tembro nelabai pavyksta parodijuoti. Susideda daug tokių dalykų, ir jaučiasi, kad nepavyks to padaryti gerai.
- Kurie personažai per visus 19 metų jums pačiam atrodo simpatiškiausi ir labiausiai vykę?
- Aš – vienas iš laidos savininkų, ir man labai nesinorėtų vienus vertinti geriau, negu kitus. Visada dirbame su gerais aktoriais. Jeigu kas nors ne visai gerai pavyksta – tegul vertina žiūrovai.
- Ar sutinkate, kad politikus parodijuoti pavojinga – taip populistui galima suteikti papildomos charizmos, kaip nutiko su Agurkichu?
- Kuria prasme pavojinga? Kad mes padedame jiems išlaikyti populiarumą ir padedame rinkimuose? Aš nemanau, kad V. Uspaskichas be personažo nebūtų spalvinga politinė asmenybė. Jis sugeba pasirodyti ir šou srityje, ir politikoje pakankamai charizmatiškai.
Nemanau, kad mes prie kažko prisidėjome ir išpopuliarinome V. Uspaskichą iki pavojingos Lietuvai ribos.
- Manote, kad prie politiko populiarumo ir reitingų neprisideda jo šmėžavimas humoro laidoje?
- Manau, kad mes prisidedame, bet ne iš esmės.
- Nebūna taip, kad būtent dėl šios priežasties nusprendžiama atsisakyti parodijuoti kokį nors prastą politiką, vengiant padaryti jam meškos paslaugą?
- Jeigu tai „kietas“ politikas, ir parodija pavyksta – mes nesvarstome tokių dalykų. Stengiamės būti neutralūs.
- Ar per 19 metų pakito Lietuvos žmonių humoro supratimas? Ar keičiasi dalykai, kurie žmonėms juokingi?
- Man atrodo, kad politiniai dalykai visada juokingi, nes žmonės domisi politika. Dabar į viešumą jau šešetą, o gal aštuonetą metų stengiasi papulti ir verslo žmonės, ne tiktai politikai. Jie mėgsta būti kviečiami, fotografuojami, eina į renginius. Jie irgi yra parodistų objektas.
- Dabar jau baigiančiame kadenciją Seime – nemažai jūsų kolegų, su kuriais kartu dirbote, ir po to jie atsidūrė kitoje barikadų pusėje. Nejautėte nepatogumo juos parodijuodami?
- Niekas su šautuvu į politiką ir gyvenimą iš mokesčių mokėtojų kišenės jų nevarė. Jeigu jie atsidūrė humoristų akiratyje – tai natūralu.
- Jie patys dėl to jums nepriekaištauja, neįsižeidžia?
- Prieš patekdami į politiką jie buvo geri šou verslo profesionalai. Jie tą dalyką supranta, ir priekaištauti gali nebent dėl prastos parodijos, o ne dėl to, kad juos stengiamasi parodijuoti.
- Jūs pats kadaise kandidatavote į prezidentus, ir, beje, jums visai neblogai pasisekė. Kokio tikslo tada siekėte?
- Pirmiausia tai buvo laidos reklama.
- Nekyla minčių vėl ką nors panašaus pakartoti?
- Dabar nevyksta prezidento rinkimai.
- Tik prezidento rinkimuose dalyvautumėte?
- Taigi čia aukščiausias rinkimų laipsnis. Kaip kaime pasakytų, prezidentas ar prezidentė viena, o seimūnų – pilna kloniena.
- Artėjančiuose Seimo rinkimuose varžysis virš 2 tūkst. kandidatų – ko gero, daugiausia per visą Lietuvos istoriją. Ar tai demokratijos požymis, ar reiškia kažką nelabai gero?
- Tai iš tikrųjų demokratijos ir galimybių požymis. Žmonės darosi aktyvesni. Bet yra nemažai pykčio ir nusivylimo. Matyt, yra galvojama ir apie galimybę pasinaudoti Seimo ekonominėmis gėrybėmis, nes kiti jau irgi naudojosi. Uždarbis – daug kam ne paskutinėje vietoje. Gal kai kam ir įdomu – bet tokių mažuma.
- Kaip žmogus nepavargstate kasdien gilintis į Seimo skandalus, politinio gyvenimo peripetijas, tą visą purvą?
- Tai yra darbas. Kūrybingas, įdomus. Jis nevargina. Net fiziškai ar psichologiškai pavargęs darbe aš nesijaučiu blogai.
- Kuri darbo dalis jums pati smagiausia, įdomiausia?
- Scenarijaus kūrimas. Bet ir filmavimo metu galima daug ką įdomaus sugalvoti. Aš dirbu ir prie scenarijaus, ir prie filmavimo.
- Daug improvizacijos yra „Dviračio šou“?
- Improvizacijų nėra daug, ypač dėl teksto, nes kartais scenarijaus sakinyje pakeitus vieną žodį, prapuola ir prasmė.
- Ačiū už pokalbį. Gyvuokite dar antra ir trečia tiek.
- O Dieve. Aš nežinau, ar mes sugebėsime įveikti A. Čekuolį.
