Toronto kino festivalyje S. Bier juosta “Meilė yra viskas, ko reikia” buvo gausiai aplaistyta ašaromis, tačiau žiūrovai išėjo patenkinti ir netgi džiugiai nusiteikę.
Režisierei pavyko liūdnus gyvenimo faktus parodyti kaip romantinę komediją su tipiškais gero ir malonaus gyvenimo atributais.
Mat veiksmas vyksta gražiojoje saulėtoje Italijoje, o Džeimsą Bondą kadaise įkūnijęs Pierce’as Brosnanas (59 m.) vaidina turtuolį našlį Patriką, siekiantį vėžiu sergančios nebe pirmos jaunystės moters, vardu Ida (Trine Dyrholm), rankos.
Istorija panaši į pasaką, o kažkoks vėžys atrodo tik kaip naktinis košmaras. Kaip ir dera romantinei komedijai, meilė žingsnis po žingsnio nugali visas kliūtis.
S. Bier, kurios 2011 m. “Oskaru” apdovanotą juostą (geriausio užsienio filmo kategorijoje) “Geresniame pasaulyje” matė ir Lietuvos žiūrovai, Toronte dalijosi mintimis apie savo naująjį kūrinį.
— Jūsų filmą Toronte rodė devintą ryto, bet salė buvo pilnutėlė ir visi verkė. Praėjusį kartą duodama interviu sakėte, kad norite sukurti šį tą linksmesnio, romantiškesnio. Ir štai — vėžys.
— Su scenarijaus autoriumi Andersu Thomu Jensenu svarstėme, kaip paliesti vėžio temą, bet norėjome ne sunkaus filmo, o kupino vilčių. Kažkodėl toptelėjo mintis kurti romantinę komediją.
Norėjome herojės, kuri būtų visko netekusi, kad žiūrovai galėtų trokšti, jog jai būtų kas nors duota.
Man nuobodu, jei ekrane žavūs 25 metų jaunuoliai laksto gražiais automobiliais. Norėjau parodyti žmogų, kuris turi dėl ko kautis.
Taip pat siekėme sudominti skirtingo amžiaus žiūrovus.
— Vėžys visada tūno kadre, bet žnyplių nekiša.
— Mes taip ir norėjome. Problema turėjo būti tikra, kad dvelktų tikru nerimu. Vis dėlto tai filmas ne apie vėžį, o apie meilę. Vėžys daug kam yra tapęs gyvenimo dalimi.
— Jūsų filmuose dažniausiai vaidina danai. Kodėl šįkart Pierce’as Brosnanas? Juk teko kalbėti dviem kalbomis, nors skamba labai natūraliai.
— Taip, mano filmuose dažniau vaidina švedai ir danai. Mes natūralumo ir siekėme. Daug Danijoje gyvenančių žmonių supranta daniškai, bet nebūtinai moka kalbėti. Kita kalba mums padėjo parodyti ir herojaus svetimumą, kitoniškumą.
— Pasirodo, Patrikas buvo svetimas pats sau?
— Būtent. Ir tai jį labai gąsdino.
— Ta jo baimė net apčiuopiama. Beje, Pierce’as Brosnanas seniai neatrodė toks žavingas ir laisvas.
— Taip. Man regis, jis ramus, su viskuo susitaikęs. Filmas jam buvo artimas, nes dėl vėžio pats neteko pirmosios žmonos ir ilgai negalėjo atsitokėti. Tas darbas jam buvo svarbus.
Filme, nors ir smagiai, kalbame apie vėžį. Labai norėjau, kad P. Brosnanas sutiktų vaidinti. Man visą laiką atrodė, kad jis šiam vaidmeniui tinka idealiai.
Tai, kad Pierce’o pirmoji žmona mirė nuo vėžio, perskaičiau internete prieš kalbėdamasi su juo. Bijojau, kad jam bus per sunku. Kita vertus, pamaniau, kad gal jau laikas jam apie tai kalbėti. Paaiškėjo, kad taip ir yra.
— Kaip filmavimo aikštelėje jautėsi P. Brosnanas?
— Laimė, šįkart jam nereikėjo dainuoti kaip “Mamma mia!”. Jis buvo nuostabus, nesibrangino bendrauti. Aišku, jį supo būriai blondinių, ištroškusių bent pabūti šalia. Man regis, ir jam labai patiko dirbti su mumis.
— Trine Dyrholm vaidino žmoną “Geresniame pasaulyje”. Šį kartą ji — kirpėja. Jūsų juostoje herojus skiria socialinės padėties praraja.
— Ši aktorė pulsuoja tam tikrą tyrumu, nekaltumu, kuris vis neišnaudojamas. Norėjau jį atskleisti. Jai dažniau siūlomi niūrūs vaidmenys, tad pamaniau, kad būtų smagu padaryti ją šviesuliu.
Jos personažą kūriau panašų į savo motiną. Mano motina dukart sirgo krūties vėžiu, bet buvo didžiulė optimistė — jai pusė stiklinės vandens visada atrodė artipilnė. Gulėdama ligoninėje, vos pasijudindama, ji pasakodavo apie kokią nors malonią medicinos seserį.
— Ką padarėte aktorės akims? Jos švytėjo kaip elnio, akinamo automobilio šviesų.
— Jos akys milžiniškos — kaip klouno.
— Jūs jau kelintą kartą bendradarbiaujate su Andersu Thomu Jensenu. Ar visada dirbate vienodai?
— Taip, mūsų santykiai labai nesudėtingi. Mes keičiamės sumanymais. Aš ką nors pasakau, jis pasako, pasiginčijame, bet puikiai suprantame vienas kitą.
— Kas jums buvo sunkiausia kuriant šį filmą?
— Sunkiausia buvo rasti pusiausvyrą tarp komedijos ir liūdesio. Ta riba yra labai trapi. Kai montavome juostą, reikėjo stengtis neperspausti nė į vieną pusę. Mūsų juosta yra begėdiškai romantiška. Ji byloja: “Taip, mes tikime meile. Ir tikime be jokio cinizmo.” Buvo tikrai baisu sakyti, kad taip, mes tuo tikime.
— Tai jūsų pirmasis filmas po “Oskaro”, be to, daug lengvesnio pobūdžio. Ko tikimasi iš režisierės, gavusios šį apdovanojimą?
— Matote, kiekvienas filmas, sukurtas iškart po pelniusio “Oskarą”, bus su juo lyginamas. Dramą su drama lygintų būtinai. O aš seniai norėjau lengvesnio žanro. Ir pavyko.
— Ar jums šis filmas neatrodo labiau komercinis?
— Danijoje jis buvo labai populiarus, pajamos — fantastiškos. Nežinau, gal ir komercinis. Sąmoningai nesiekiau kurti komercinio filmo. Sukūriau romantinę juostą, kurioje kalbama apie vėžį. Jei filmas sulauks komercinės sėkmės, jausiuosi labai pagerbta ir laiminga.
— Ar kitą kartą vėl imsitės tokių sunkių temų?
— Taip. Tai bus “Serena” su Bradley Cooperiu ir Jennifer Lawrence — apie turtuolių bevaikystę Didžiosios depresijos laikais.
— Ką galėtumėte patarti trokštantiems sukurti filmą?
— Ryžtingai to imkitės ir per daug nesvarstykite. Tiesiog neapsisunkinkite gyvenimo.
“Meilė yra viskas, ko reikia” (Love Is All You Need). Romantinė komedija. Danija, Švedija, Italija, Prancūzija, Vokietija, 2012 m. Režisierė Susanne Bier. Vaidina Pierce’as Brosnanas, Trine Dyrholm, Kimas Bodnia, Paprika Steen.
6,8 balo iš 10. (imdb.com lankytojų vertinimas)
