Ūkanotas Vilniaus dangus pašnekesiui su vienu iškiliausių ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos teatro kūrėjų suteikė dramatiškų bruožų, tad ir pašnekesys krypo į esmines temas, paliekant nuošaly pokštus ir akimirkos blizgučius. Nors ne visai: yra vieta, kur režisierius pasakoja, kaip kažkada su bičiuliu bandė apsimesti nematomais. Vardan ko? Norėjo prasmukti be bilietų į... teatrą.
„Pasivaikščiojimas su Oskaru Koršunovu” šį kartą buvo ėjimas į jo naujausio spektaklio repeticiją. Buvo likę kelios dienos iki „Katedros” premjeros. Premjera įvyko, nuomonės jau girdisi, o su Oskaru kaip tik apie tai ir kalbame – apie esminį poreikį būti suprastam, apie kritiką, apie premjerą kaip bausmės įvykdymo akimirką.
Ir, žinoma, apie kūrybą. Apie pakilimus, nuosmukius ir apie geriausius laikus, kurie jau buvo? Išskirtinis interviu su išskirtine asmenybe. Beje, šiam pašnekesiui buvo ruoštasi bene pusmetį.
