Gydymas ar prostitucija? Tokias diskusijas sukelia filmas „Intymios pamokos” („The Sessions”), kurio pagrindu tapo amerikiečio rašytojo, žurnalisto, neįgaliųjų teisių gynėjo Marko O’Brieno patirtis.
Neįgalus vyras, kurio kūnas nuo kaklo žemyn buvo paralyžiuotas po vaikystėje persirgto poliomielito, pagalbos ryžosi kreiptis į sekso terapeutę – specialistę, kuri gydo ne tik žodžiais, bet ir intymiu ryšiu.
Filme subtiliai ir sentimentaliai analizuojama drąsi ir kartu itin jautri tema – neįgalaus žmogaus noras patirti romantiškų ir intymių santykių.
Kino juostos režisierius Benas Lewinas, taip pat sirgęs poliomielitu, istoriją pateikia su humoro prieskoniu ir palieka labai mažai vietos niūriems gyvenimo aspektams, su kuriais susiduria neįgalieji.
Markas (aktorius Johnas Hawkesas) – žavus jaunas vyras.
Nors jam kasdien reikia naudotis kvėpavimo aparatu, jis ieško romantiškų santykių.
Nedažname filme apie neįgaliųjų seksualumą kalbama be pašaipos. Tad nieko keista, kad filmas „Intymios pamokos” nuo pat debiuto šių metų sausį sukėlė kalbų apie galimą įvertinimą „Oskaru”.
Marko susitikimai su sekso terapeute Cheryl Cohen Greene (ją vaidina aktorė Hellen Hunt) kelia ir juoką, ir kartu supažindina su neįgalaus žmogaus problemomis.
Praėjus vos kelioms minutėms nuo pirmojo susitikimo pradžios, visiškai nuoga Cheryl įlipa į Marko lovą.
Jis suklykia, kai partnerei nurengiant jo ranka įstringa marškinių rankovėje.
Cheryl glamonėja Marko įdubusį pilvą ir, uždėjusi jo sustingusią ranką sau ant nuogos krūties, pajuokauja: „Jeigu palieti vieną, privalai paliesti ir kitą. Tokia taisyklė.”
Kitoje scenoje Cheryl sėdi Markui ant veido – kad jis galėtų patenkinti ją savo burna. Uždusęs nuo jam nepažįstamų malonumų vyras, nepatogiai tiesdamas kaklą, siekia savo kvėpavimo vamzdelio.
Prisimindama šį epizodą, tikroji Cheryl prapliupo juokais: „Aš jo vos neuždusinau! Mums abiem tai pasirodė labai juokinga. Labai svarbu turėti humoro jausmą.”
Cheryl buvo 42 metų, kai susipažino su 36-erių M.O’Brienu – tai buvo 1986-aisiais. Sekso terapeute ji dirbo keturioliktus metus. Kartais šios profesijos atstovai ir atstovės dar vadinami mokomojo sekso specialistais.
Kaip ir Markas, Cheryl užaugo Bostono priemiesčiuose, katalikų šeimoje. Vietos kunigas išvadino ją nusidėjėle, kai būdama 10 metų ji prisipažino išmėginusi masturbavimąsi.
1968 metais ji pabėgo iš Rytų pakrantės į Berklį (Kalifornijos valstija) ir susipažino su sekso terapija bei užduotimis, kurias atlieka sekso terapeutas.
Tuo pat metu mergina dirbo savanore nemokamoje San Fransisko lytinio švietimo telefono linijoje. Cheryl patarimai buvo grindžiami programa, kurią 1970 metais sukūrė sekso terapijos pradininkai Williamas Mastersas ir Virginia Johnson.
Taip pat jie sukūrė „jutimų sukoncentravimo” būdą – pagrindinį sekso terapeuto, kuris užsiima ir seksu, darbo metodą.
„Lytinių santykių terapija domėjausi jau kelerius metus ir puikiai tikau šiam darbui”, – teigia Ch.Greene, kurios atsiminimai, pavadinti „Intymus gyvenimas”, pasirodė lapkritį.
Septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose W.Mastersas ir V.Johnson buvo tokie pat svarbūs intymių santykių mokslo revoliucijoje, kokia tapo viagros tabletė po kelių dešimtmečių.
1964-aisiais šis duetas, surinkęs medicinos profesionalų komandą, atidarė tyrimų institutą. Po poros metų išleido knygą „Žmogaus lytinės reakcijos”, kuri buvo pagrįsta medicinos tyrimų ir to meto geriausio seksologo Alfredo Kinsey sudaryto klausimyno rezultatais.
Dar labiau šis duetas išgarsėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai sulaukė pripažinimo iš paties Hugh Hefnerio, „Playboy” įkūrėjo.
Bet įpusėjus aštuntajam dešimtmečiui W.Masterso ir V.Johnson metodologija buvo suabejota – savo antroje knygoje jie skatino intymias sekso terapeutų paslaugas teigdami, jog tinkama lytinė terapija gydo lėtinius lytinius sutrikimus ir sustiprina yrančias santuokas.
Nuo tada tokie specialistai tapo tam tikra prasme atstumtaisiais.
„Daugelis seksologų, sekso terapeutų neteikia intymių paslaugų, nes tai kelia rizikos”, – JAV žurnalui „Newsweek” teigė garsus seksologas Davidas Schnarchas.
Pasak jo, daugelis seksologų gali efektyviai gydyti pacientų lytinius sutrikimus be jokių intymių santykių – su šia mintimi sutinka ir Amerikos psichologų asociacija, ir Amerikos seksualinės pedagogikos bendruomenė.
Tačiau tokie pareiškimai nesutrukdė Ch.Greene bei kitiems specialistams toliau dirbti savo darbo.
Sekso terapeutai, kurie savo pacientams teikia ir intymaus ryšio paslaugas, 1971 metais įsteigė savo profesinę asociaciją.
Ši organizacija turi nustatytą etikos kodeksą ir dirba tik su žmonėmis, kurie turi psichiatro siuntimą.
Sekso terapeutai, kurių darbo įrankis – ir intymūs santykiai, gydo pacientus maždaug šešis mėnesius, o vienas seansas, įvykstantis kartą per savaitę ir trunkantis valandą, kainuoja 150 JAV dolerių.
Daugiau nei pusė jų klientų yra vidutinio amžiaus žmonės, neturintys jokios lytinių santykių patirties. Net 70 procentų jų – vyrai.
„Šie žmonės dažnai yra ne tik fiziškai, bet ir socialiai neįgalūs, – teigia Sekso terapeutų asociacijos prezidentė Vena Blanchard. – Jie turi įgyti pasitikėjimo savimi ramioje aplinkoje.”
Gydant ne visada reikia lytinių santykių. Nors Ch.Greene ir M.O’Brienas išsirengė jau per pirmąjį susitikimą, V.Blanchard teigia, jog dažniausiai pirmąkart susitikę specialistas ir pacientas lieka su drabužiais.
„Mes siekiame, kad klientai jaustųsi saugūs bendraudami, nebijotų pažvelgti partneriui į akis, leistųsi būti liečiami ir suvoktų žmogiško ryšio malonumus”, – sako ji.
Po kelių susitikimų sekso terapeutas gali padidinti intymumo lygį.
Filme „Intymios pamokos” puikiai perteikiamas Cheryl atsidavimas siekiant padėti Markui.
Tačiau specialistai šiek tiek nerimauja dėl galimų filmo padarinių. V.Blanchard mano, jog neįgalūs žmonės, pažiūrėję filmą, džiaugsis susipažinę su drąsia idėja, tačiau grįžę namo ir puolę prie interneto, neras tokių paslaugų.
Dėl to žmonės gali nukentėti susidėję su nekvalifikuotais seksologais ar prostitutėmis, apsimetančiomis sekso terapeutėmis.
Šiuo metu JAV tėra 25 specialius mokymus išėję specialistai. Dauguma jų dirba Kalifornijos valstijoje.
Tik 10 procentų jų klientų turi protinę negalią, o išmokti pasinaudoti savo seksualumu labai svarbu siekiant užmegzti romantišką ryšį. Net įgiję patirties su sekso terapeutu tokie žmonės gali jaustis netvirtai ir esantys vieniši.
Ch.Greene nerimavo, kad nesuteiks Markui pakankamai pasitikėjimo savimi.
„Man buvo svarbu, kad Markas perimtų visas žinias ir sugebėtų jas pritaikyti, nes tai – pagrindinis terapijos tikslas. Tad aš be galo apsidžiaugiau, kai jis susirado moterį”, – kalbėjo specialistė.
Filmas sukels didžiulę bangą kalbų dėl tokios veiklos teisėtumo, ji bus lyginama su prostitucija. Bet žmonės, kuriems tai padėjo, šio terapijos metodo net nelygina su prostitucija.
35 metų Tomas, buvęs sekso terapeutės pacientas, anksčiau naudojosi prostitučių paslaugomis. Jo teigimu, susitikimas su prostitute – trumpas, netikras ir bejausmis.
Filmo režisierius B.Lewinas prisipažino, jog prieš kuriant filmą jam šis metodas taip pat kėlė abejonių.
„Tikrai buvau nusiteikęs skeptiškai, bet kai susitikau su Cheryl ir pateikiau jai pirmąjį klausimą, ji paprašė manęs palaukti, kol atsineš savo konspektus. Tuomet pamaniau: prostitutės tokių minčių niekada nekonspektuotų”, – šyptelėjo režisierius.
Kino mėgėjai jau įvertino juostą
Markas O’Brienas, kurio esė tapo filmo „Intymios pamokos” pagrindu, mirė 1999-aisiais, sulaukęs 49-erių.
Filme „Intymios pamokos” Marko vaidmenį atliko J.Hawkesas, Cheryl – H.Hunt.
Ši kino juosta buvo puikiai įvertinta dviejuose kino festivaliuose – Sandanso (JAV) ir San Sebastiano (Ispanija).
Lietuvoje filmo premjera numatoma kitų metų vasarį.
Globos spąstai
Meilė, gebėjimas aukotis dėl kito, sugebėjimas užjausti skiria žmogų nuo gyvūno, kurį valdo instinktai ir poreikiai.
Bet to dažnai nenori suprasti neįgalių jaunų žmonių tėvai – jiems kur kas ramiau ir saugiau, jeigu jų atžalos nesidomi kita lytimi ir savo seksualumu.
– Tėvai turbūt linki visa ko geriausio savo neįgaliems vaikams. Kodėl jie neigia jų seksualumą, intymių santykių poreikį? – paklausiau asociacijos „Viltis” vadovės Danos Migaliovos.
– Labai neteisinga manyti, kad žmogui užtenka sočiai pavalgyti ir turėti stogą virš galvos.
Lytinę brandą patiria kiekvienas žmogus, ne tik neįgalieji – tai užkoduota prigimtyje.
Manau, kad tais atvejais, kai jaunas žmogus nėra savarankiškas, jam reikia padėti ir išmokyti saugiai mylėtis.
– O kas labiausiai priešinasi šiems norams?
– Neįgaliesiems dažnai nesudaroma jokių galimybių būti savarankiškiems, tam labiausiai priešinasi jų tėvai.
Žinau ne vieną atvejį, kai globos įstaigoje įkurdinti jaunuoliai įsimyli, bet yra priversti slėpti jausmus.
Jei neįgali mergina pastoja, nutraukiamas nėštumas. O dar blogiau, jei gimsta kūdikis – jis tiesiog atimamas iš neįgalių tėvų.
Prisipažinsiu – pažįstu vos kelias motinas, kurios su savo neįgaliomis dukterimis elgėsi kitaip.
Šių motinų meilė netrukdė jų dukterims susilaukti vaikų. Sakyčiau, tai – pavyzdys, kai motina savo dukteryje taip pat regi moterį. Bet tai – retenybė.
– Ar įmanoma keisti tokias nuostatas?
– Mūsų visuomenei trūksta tolerantiškumo, pagarbos kitam. Visi, kurie netingi, kalba apie neįgaliuosius, bet vengia kalbėti su pačiais neįgaliaisiais.
Niekas neklausia, kokie jų poreikiai, troškimai, svajonės, bet daro viską, kad jie neištrūktų iš globos spąstų, netaptų savarankiški.
Dažnai rengiame susitikimus neįgalių vaikų tėvams, dirbame pagal skandinavų programas. Kitų šalių specialistai siekia išaiškinti, kad neįgalieji taip pat turi teisę į privatų gyvenimą, asmeninę erdvę, kurios niekam nevalia pažeisti.
Šioje programoje yra kalbama ir apie neįgaliųjų intymius ryšius. Yra specialios metodikos, kaip neįgaliam vaikui paaiškinti apie gyvybės pradžią, kaip gimsta vaikai.
Gaila, bet Lietuvoje daugelis tėvų nesutinka, kad mes apie tai kalbėtume su neįgaliais jų vaikais.
