Dėl anksti pražilusių plaukų ir padūkusių akių dažnai kilnaus mylimojo vaidmenis gaunantis R. Gere’as režisieriaus Nicholo Jarecki buvo pakviestas į visai nedidelio biudžeto juostą “Apgaulinga aistra” apie jausmų draskomo pagyvenusio sukto finansininko moralinius išgyvenimus.
Jaunos meilužės (Laetitia Casta) glėbyje besišildantis, kiaurai permatomas žmonos (Susan Sarandon), smerkiamas dukters (Brit Marling), persekiojamas policininko (Timas Rothas), R.Gere’o vaidinamas stambus finansinis lošėjas Robertas Mileris nori apžioti viską: išsaugoti finansinę imperiją, šeimą ir dar tyrą moralinį veidą.
Tačiau iškyla grėsmė, kad apgaulėmis paremtas verslas bus demaskuotas. O kai automobilio avarijoje žūsta Milerio meilužė, jis turi padaryti viską, kad šį įvykį nuslėptų ir nuo žmonos, ir nuo policijos pareigūno.
Kitam aktoriui įtikinamai įkūnyti tokį veikėją gal būtų sunku, bet R. Gere’ui tai vienas juokas. Kad ir kokias niekšybes krėstų R. Gere’o įkūnijamas personažas, žiūrovai lieka jo pusėje. Ką aktorius mano apie tokius vaidmenis, pinigus ir moralę?
— Tai vienas geriausių jūsų pastarųjų metų vaidmenų?
— Scenarijus tikrai geras. Jis aiškus. Prieš 20—30 metų tokių filmų kurta nemažai. Pats esu vaidinęs tokiuose filmuose, kuriuose aiškus personažas, jo elgesio motyvai, o juosta susijusi su konkrečiu laikotarpiu. Dabar tokių reta.
— Kodėl?
— Nežinau. Kadaise pats norėjau kurti nedidelio biudžeto filmą. Jis tikrai nebūtų buvęs nuostolingas, tačiau studijos vadovas man pasakė: “Nedidelis pelnas mūsų nedomina.”
Suprantu, kad smagiau iš vienos juostos uždirbti 200 ar 500 milijonų, per visą pasaulį su ta pačia reklama prasukti dar du ar tris kartus tiek. Kino pramonė nuėjo tokiu keliu. Mūsų filmą finansavo nepriklausomi rėmėjai, lėšų jam prirankiota po trupinį. Mes net tarpininko neturėjome iki pat pabaigos.
— Ar darbas tokiame filme teikia daugiau pasitenkinimo negu didelio biudžeto?
— Man niekada neteko filmuotis didelio biudžeto juostoje. “Pabėgusi nuotaka” buvo gal didžiausias, jeigu kalbame apie honorarą. (Už šį filmą R.Gere’as gavo 12 mln. JAV dolerių, jo kolegė Julia Roberts — 17 mln. — Red.)
Bet tas filmas, palyginti su, pavyzdžiui, “Indiana Džounsu”, — vienas juokas. Mielai būčiau vaidinęs didelio biudžeto juostoje, bet neteko.
— Ar esate patenkintas savo karjera? Ar neužplūsta mintys, pavyzdžiui, “et, jei būčiau padaręs taip ir taip, dabar būčiau kaip Harrisonas Fordas”?
— Niekada nenorėjau būti kuo nors kitu.
— Ši juosta apie Volstrito intrigas atrodo šiuolaikiška ir tikroviška. Ar tai svarbu?
— Žmonės nori ekrane matyti tai, kas susiję su jų gyvenimu. Man patinka filmai, kuriuose fantazija nuneša truputį toliau.
Tačiau reikia ir tokių juostų, kurios kviestų pasvarstyti apie moralės dalykus, atsakomybę.
— Idėjos svarbu, kitaip po 20 metų tas filmas nebebus įdomus niekam.
— Tai priklauso nuo to, ar personažai tikri. Čia parodytos finansų sistemos landos, rizikos fondų daromi skuboti sprendimai. Visa tai šiuolaikiška. Tačiau jei ekrane žmonės atrodys netikri, visa kita bus tik pliurpalai. Akivaizdu, kad scenarijų rašę žmonės suprato, ką tokie įvykiai reiškia šeimai, aplinkiniams.
— Ar žiūrovams jūsų bankininkas turi patikti?
— Kiek teko girdėti atsiliepimų, visi jautėsi nesmagiai, nes tas “blogas bankininkas” jiems patiko. Toks mano darbas. Jeigu žiūrovai tapatinasi su mano kuriamu personažu, vadinasi, gerai vaidinu.
— Vienoje scenoje jūsų finansininkas randa išeitį, kurios nematė geriausi Niujorko teisininkai.
— Aišku, kad jis labai protingas, tačiau jeigu kalbame apie atsakomybę, šeimą ir moralinius dalykus, jam proto trūksta.
Jam iškyla problema, jis ją išsprendžia, tada išlenda kita. Toks jo darbas. Jei scenaristai būtų jį aprašę vien kaip šaltą pinigų skaičiuotoją, kas galėtų į tokį žiūrėti? Tai būtų siaubūno portretas.
— Jis yra blogas žmogus?
— Nesakyčiau. Taip, jo sprendimai rimtesni negu mūsų, jis atsakingas už milžiniškus pinigus. Tačiau jį užgula tos pačios moralinės bėdos.
Mes visi kasdien renkamės, sprendžiame, kas gerai ir kas blogai. Ekrane tik mastelis didesnis. Jis nemoka pralošti, jis laimės.
— Vaidinate aistrų blaškomą rizikos fondo titaną, o pats esate budistas, kuriam derėtų atsisakyti troškimų. Kaip tai suderinate?
— Aš — tik pasakotojas. Nesu bankininkas. Kiekvienoje istorijoje galima rasti šį tą, kas tau artima. Šioje istorijoje raginama pažiūrėti į tam tikrų sprendimų motyvus, kai žengęs žingsnį į šalį turėsi žengti ir antrą. Klausimas — kada sustoti? Kita vertus, jei žmogus priverstas priimti tokius sprendimus, gal kažkas negerai mūsų pasaulyje? Kodėl kyla toks pasirinkimas?
— Ar labai reikia save prievartauti vaidinant priešingą sau žmogų?
— Nėra jokio skirtumo, koks žmogus, kiekvienas yra nuolat priverstas rinktis. Ir retai būna, kad žmogus paskui nenagrinėtų savo pasirinkimo motyvų. Nedaug rasi tokių teisuolių, kurie neturi jokių problemų.
Žmonės yra keisti padarai, visi mes stengiamės iš gyvenimo išspausti kuo daugiau. Aš nieko neteisiu. Visi mes esame varguoliai, riedantys sausakimšu gyvenimo autobusu.
— Nieko sau varguolis, vartantis 400 milijonų JAV dolerių.
— Tai nesvarbu. Filmas — ne apie pinigus. Tam tikruose Niujorko sluoksniuose tokie pinigai yra kasdienybė. Skurdas nėra pinigų stygius. Tai proto būsena.
— Vadinasi, kad ir kiek turėtum pinigų, jų bus negana. O jeigu pakaks, tai kas nors kita bus negerai.
— Svarbu, ką su tais pinigais darai. Ar tų pinigų tau reikia? Bėdų gali būti ir dėl per greitai uždirbtų pinigų. Jei žmogus yra dvasios skurdžius, visa tai sukelia problemų laviną. Žmonės nėra siaubūnai vien todėl, kad turi pinigų. Pinigai savaime nėra blogis. Blogis atsiranda tada, kai jų savininkui stinga motyvacijos ir atsakomybės.
— Garsiame filme “Pilietis Keinas” yra frazė: “Jei nori užsidirbti krūvą pinigų, tai užsidirbsi. Klausimas, ką turėsi paaukoti.”
— Nieko nereikia aukoti, nematau tokios būtinybės. Kartoju: skurdas automatiškai nedaro žmogaus gero, o turtas — blogo. Gėrį ar blogį žmogus pasirenka pats — su pinigais ar be jų.
— Jūsų personažas yra vienas tų klasikinių žongliruotojų, kuriam visos užvirtusios problemos yra kaip kamuoliukai ore. Kol kas jis visus sugaudo. Bet matai, kad vienas tuoj kris, tik kuris?
— Tiesa. Visi mes tai darome kiekvieną dieną, tik vienų kamuoliukai mažesni, kitų didesni ir brangesni.
— Ar kapitalizmas nėra visoms šalims priimtina haliucinacija? Štai jūs filme vaikštote su popiergaliu, kuris vertas 400 milijonų JAV dolerių. Ir pinigai kažkokie netikri — tarsi yra, tarsi jų nėra. Bet svarbu juos išplėšti kitam iš gerklės, svarbu laimėti.
— Finansininkas turi lošėjo mentalitetą. Lošėjas iš tiesų nori pralošti. Tiksliau — jis nori atsidurti ties ta riba, kai jau per plauką prasilošęs, kai galės drebėti, kad jau viskas, jau prakišau, o visa jo esybė iš širdies gelmių rėkia: “Aš nepralošiu, aš laimėsiu!” Bet juk kiekvieną kartą nelaimėsi — kam nors teks prakišti.
— Šiuolaikinius finansus vis dar galima apibūdinti Fiodoro Dostojevskio aprašytomis būsenomis?
— Emociškai — taip. Man regis, didieji sandoriai vyksta ne dėl pinigų, juk visi jų ten turi pakankamai. Pinigai — per paprasta. Tai kova dėl valdžios. O pakapstęs dar giliau rastum egzistencinę kovą — norą suprasti, kas esi, ką gali parodyti pasauliui. Juk jei neturi įtakos, gal tavęs ir nėra? Tai nuolatinė kova.
“Apgaulinga aistra” (Arbitrage). Draminis trileris. JAV, 2012 m. Režisierius Nicholas Zarecki. Vaidina Richardas Gere’as, Susan Sarandon, Laetitia Casta, Timas Rothas, Brit Marling.
