Nors ten niekada neaugo palmės, nevažinėjo prabangūs rolsroisai, krūmuose netupėdavo paparacai, ta vieta visada būdavo dėmesio centre.
Tiesą sakant, to namo gyventojai net ir patys nelabai žinojo, kad gyvena Holivude. Tokį pavadinimą sugalvojo aplinkiniai, nerasdami lietuvių kalboje tinkamesnių daiktavardžių, būdvardžių ar vietovardžių, galinčių išreikšti tikrąjį „žvaigždžių“ linksmumą.
„Show must go on!“ Šou tęsdavosi nuo ryto iki vakaro! Aplinkiniai pastebėdavo, kad toks audringas gyvenimas darydavo nemažą įtaką Holivudo gyventojų kepenims, veido spalvai ar net eisenai, kuri pradėjo panašėti į pirmųjų „Žvaigždžių karų“ herojų keblenimą.
Suaugusieji Holivudą laikė įtaigiu pavyzdžiu, kad mums, jaunajam kaimo avangardui, toks aktyvus gyvenimo būdas paprasčiausiai netinkamas.
Todėl mes baigę mokyklą susikrovėme lagaminus ir kaipmat išvažiavome studijuoti, kad, neduok Dieve, neprisidėtume prie greitai įtraukiančios ir viliojančios kino be pinigų industrijos.
Tokių holivudų šiandienos Lietuvoje dar labai daug, o plačios technologijų galimybės leidžia stebėti kaimo „žvaigždžių karus“ kasvakar. Turiu galvoje Egidijaus Knispelio vedamą laidą „24 valandos“ (LNK) ir iš dalies — „Gyvenimo kryžkeles“ (TV3), kurią veda Gediminas Jaunius.
Senas televizijos vilkas E. Knispelis pristatinėdamas Lietuvos nūdienos „chroniukas“ linksmai žybsi akutėmis ir įgudusiam žiūrovui leidžia suprasti, kad reportažą galima žiūrėti su ironija, tačiau didesniajai daliai žiūrovų tai yra rimta tiriamoji žurnalistika.
Juk būtų visai neįdomu stebėti reportažą apie už europinius pinigus suremontuotus kultūros namus ar miestelio aikštę, ką jau kalbėti apie tai, kaip pražūtinga būtų rodyti tiesiog paprastą, dirbantį ir negeriantį žmogų. Tokie individai yra nuobodūs, pilki ir tegul prasmenga klampiame Lietuvos dirvožemyje.
Mus jaudina ekscentriškos, spalvingos (turiu galvoje veido spalvą), neprognozuojamos asmenybės, kurios prieš kameras elgiasi profesionaliai: neužsikerta, nerenka žodžių, nesirūpina gimtosios kalbos gramatika, vaizdingumą kuria rusiška leksika, o prireikus gali veikti ir fiziškai.
Tai lietuviškos provincijos transformeriai, kuriuose telpa Bruce’o Williso narsa, Angelinos Jolie reprodukciniai sugebėjimai ir Jackie Chano nutrūktgalviškumas.
Kita vertus, yra ir priešingų pavyzdžių. Prisiminkime Edvardo Žičkaus vedamą „Gyvenimas yra gražus“ (TV3) ar gyvenimo būdo laidą „Nuo... iki...“ (LNK).
Šių laidų anonsai nuolat skelbia: „svaiginama prabanga“, „kelis milijonus litų kainuojančios iškamšos“, „prašmatniausias šampanas“, „apartamentai su vaizdu į mėnulį“ ir taip toliau.
Ir anonso pabaigoje bėgantis tekstas „Laidą pristato greitųjų paskolų bendrovė „Greitskola“ — tiems, kurių alga jau baigėsi.
Štai taip ir gyvename — pasiskoliname iki algos, įsijungiame televizorių, pažiūrime, kad kitiems dar blogiau, ir nusiraminę sulaukiame reportažų apie dangiškai saldų elito gyvenimą, kuris mus aplankys galbūt tolimoje ateityje arba bent jau kitame gyvenime.
O kas mums lieka? Esame nuobodus tautos vidurkis, pas kurį niekada neatvažiuos „24 valandos“, o juo labiau laidos „Gyvenimas yra gražus“ kūrybinė komanda.
„Gyvenimas yra šlykštus“, — atitars ne vienas. Emigracija, nedarbas, vagys valdžioje... „Načiort!“
Pabaigoje sugrįšiu prie Holivudo temos. Niekada gyvenime nepasiilgau ir nepasiilgsiu to ekscentriško daugiabučio bei jo aktorių. Noriu ir norėsiu matyti ką nors šviesesnio ir įkvepiančio, nes esu dar jaunas.
Paklauskime moksleivių ir studentų, ar jiems patinka stebėti tokius vaizdus. Greičiausiai ne. Todėl galima daryti išvadą, kad auga karta, kuri nori matyti geresnį ir pozityvesnį pasaulį net ir tada, kai jis rodomas per televizorių.
