Holivudo aplinka reikalavo elgtis įžūliai ir ekscentriškai, traukti visuomenės dėmesį meilės romanais ar milžiniškais užmojais, tačiau gatvėje sutiktą A.Zukorą būtų buvę galima palaikyti geriausiu atveju bankininku.
Dar sukantis verslo pasaulyje A. Zukorui nuojauta pakuždėjo „pažvelgti truputį į ateitį ir viską atremti į kino verslą“, kaip vėliau mėgo kartoti jis. „Man pasisekė. Turėjau viziją, o aplinkybės jai buvo palankios“, — sakė kino kompanijos įkūrėjas.
Į Ameriką — su 40 JAV dolerių
A. Zukoras gimė 1873 metais Vengrijos kaimelyje Riese („zukor“ vengrų kalboje reiškia „cukrus“) įsikūrusioje neturtingoje žydų šeimoje. Adolphui nesulaukus nė metų, mirė tėvas, o motina šią ašarų pakalnę paliko, kai būsimam kino pramonės magnatui buvo septyneri.
Našlaitis gyveno su dėde, vietos rabinu, kuris vertėsi ir prekyba. „Tuo, kuo nuo pat vaikystės norėjau užsiimti ir užsiėmiau — prekyba“, — vėliau savo atsiminimuose rašė A. Zukoras.
Sulaukęs 16-os su 40 JAV dolerių, įsiūtais skrandos pamušale, 1889 metais jis atvyko į Ameriką.
Adolpho pirmasis darbas Niujorke buvo šluoti grindis kailių parduotuvėje. Už tai buvo mokami 2 JAV doleriai per savaitę. Po metų jaunuolis išmoko sukirpti kailius ir jau gaudavo 4 dolerius per savaitę. O dar po dvejų metų A. Zukoras, kaip ir dera apsukriam žydui, pramoko kailinių siuvimo amato ir parodė nepaprastus siuvėjo gabumus.
Sulaukęs 19 metų jis jau visame Niujorke garsėjo kaip jaunas ir smarkus kailinių dizaineris. 1893-iaisiais A. Zukoras lankydamasis kailinių mugėje Čikagoje įsimylėjo šį miestą ir nusprendė jame apsistoti. Netrukus čia jis įkūrė savo įmonės filialą. Amžiaus pabaigoje žydo kompanijoje „Zukor’s Novelty Fur“ jau dirba 125 darbuotojai.
Susižavėjo kino salės idėja
Žavėtis kino filmais A. Zukoras pradėjo 1901 metais, kai pasistiebęs ant pirštų galiukų (jo ūgis buvo maždaug 160 cm) pro kitų žiūrovų pečius pamatė pirmą savo gyvenime dviejų minučių filmuką Brodvėjaus vodevilyje.
Tada jis jau gyveno kaip tikras buržujus prabangiame Niujorko rajone ir atrodė, kad užsiimti kino verslu — ne jam.
Tačiau 1903 metais pusbrolis paprašė paskolinti pinigų atidaryti savo kino salei pramogų pasaže. A.Zukoras ne tik paskolino jam pinigų, bet ir įsiprašė tapti šio verslo dalininku. Trečias verslo partneris buvo kitas Niujorko kailių pirklys Marcusas Loew, būsimas kitos didžiosios Holivudo studijos MGM įkūrėjas.
Kartu jie sukūrė kompaniją „Automatic Vaudeville“, kuri netrukus savo nedidelių kino salių tinklą išplėtė ir Filadelfijoje, Bostone, Niuarke.
A. Zukoras, kurį vis labiau apsėdo judančių paveikslėlių manija, 1906 metais sukūrė savo kino salės modelį — traukinio vagoną, kuriame pro šalį lekiančių peizažų vaizdai buvo projektuojami ant sienų, o žiūrovus kurtino įrašyti traukinio švilpukai, ratų bildėjimas ir skambučiai. Deja, ši idėja nepasiteisino — kompanija „Automatic Vaudeville“, daug investavusi į tokią salę, beveik bankrutavo ir su partneriais teko išsiskirti.
Metė kailinių verslą
Tada atėjo vadinamoji nikelodeonų era — ten rodomi filmai buvo ilgesni ir turėjo bent šiokį tokį siužetą. Ir jie tapo populiarūs.
„Buvo palankūs laikai, — atsiminimuose rašė A.Zukoras, — 1900—1910 metais į Ameriką atvyko dešimt milijonų imigrantų, kurie baigę darbą turėjo laisvo laiko. Nikelodeonai buvo pigūs, naujoviški, tylūs ir nekėlė jokių kalbos barjerų, todėl tapo populiariausiu masių laisvalaikio leidimo būdu.“
A.Zukoras įsigijo dvi dešimtis nikelodeonų, įkurtų buvusiose kepyklose ir apleistose parduotuvėse. Jis metė kailinių prekybos verslą ir jausdamas nepasitenkinimą dėl rinkoje siūlomų filmų kokybės 1912-aisiais pats pradėjo juos kurti.
Jam pavyko įkalbėti garsų tuometį Brodvėjaus teatrų prodiuserį Danielį Frohmaną tapti partneriu (broliai Frohmanai garsėjo savo valdomu „Teatro sindikatu“, kuris dar 1896 metais subūrė garsiausių teatro aktorių monopolį, susaistydamas juos sutartimis dvidešimčiai metų į priekį).
D.Frohmanas taip pat įžvelgė kino filmų potencialą ir svajojo scenos aktorius perkelti į kino ekraną. Negana to, jis net įkalbėjo savo draugą Thomą Edisoną netrukdyti A.Zukorui užsiimti filmų kūrimu.
Įsigijo prancūzų juostą
Tiesa, iki savo filmo kūrimo dar teko kiek palaukti. Sužinojęs, kad kitoje Atlanto pusėje prancūzams stinga pinigų pabaigti grandioziniam filmui „Karalienė Elžbieta“, kuriame vaidino tuo metu „pati garsiausia pasaulyje aktorė“ Sara Bernhardt (1844—1923) (viena jos koja, beje, buvo medinė), A.Zukoras jiems sumokėjo 35 tūkst. JAV dolerių ir taip įgijo teisę šią juostą rodyti Amerikoje.
Filmą buvo užsibrėžta parodyti naujoviškai — prašmatnioje teatro salėje, taip pakeliant kino filmus į aukštesnį lygį. Partneriai išsinuomojo tuo metu garsų Niujorko teatrą „Lyceum“ ir į jį sukvietė visą miesto aukštuomenę. Tuo pasirūpino D.Frohmanas.
Taip 1912-ųjų liepos 12 dieną Niujorke prasidėjo nauja Amerikos kino pramonės era. Teatro elitas ir miesto aukštuomenė, kuri lig tol filmus laikė vulgaria pramoga, savo nuostabai, susirinko į „Karalienės Elžbietos“ premjerą.
Filmas truko vos 40 minučių (tai išvis pirmoji ilgametražė juosta, parodyta Amerikoje), jo vaizdas buvo prastos kokybės, kamera ir primityvus apšvietimas buvo negailestingi senstančiai S.Bernhardt, kuriai apskritai sunkiai sekėsi vaidinti galantišką karalienę krypuojant medine koja. Nepaisant to, žiūrovai suvokė, kad jei jau ši aktorė sutiko filmuotis, vadinasi, kino filmai yra gerai.
Pasibaigus filmui po teatro „Lyceum“ salės skliautais nuaidėjo plojimai — taip aukštuomenė išreiškė savo pripažinimą kinui.
A. Zukoro investicija atsipirko. „Karalienė Elžbieta“ buvo rodoma visoje Amerikoje ir partneriams sukrovė 200 tūkst. JAV dolerių pelno. Įkvėpti sėkmės jie įkūrė kompaniją „Famous Players Film“, kurios pavadinimą lėmė šūkis „Žinomi vaidinimai su žinomais aktoriais“.
Sukūrė pirmuosius filmus
Naujoji kompanija 1913 metais sukūrė savo pirmą filmą, pavadintą „Grafas Montekristas“. Jis taip pat buvo pelningas.
Prie „Famous Players“ prisidėjo dar vienas apsukrus kino veikėjas — buvęs vodevilio artistas ir Brodvėjaus teatrų prodiuseris Jesse’is Lasky (1880—1958), kurio kompanija „Jesse L.Lasky Feature Play“ į pasaulį paleido pirmą Holivude ilgametražį filmą „Indėnas“ (The Squaw Man).
Juosta buvo nufilmuota išnuomotame tvarte, kuriame dabar įrengtas Holivudo paveldo muziejus. Partneriai įkūrė naują kompaniją, pavadintą „Famous Players-Lasky“, ir persikėlė į Holivudą. Ten A. Zukoras sutiko savo būsimos kompanijos įkūrėją.
Bilietas — už penkis centus
Žmogumi, sukūrusiu Holivudą, žurnalistų ir istorijų vadinamas Williamas Wadsworthas Hodkinsonas (1881—1971) jaunystėje dirbo „Western Union“ pasiuntinuku ir telegrafo operatoriumi.
Savo pirmą kino salę jis atidarė Jutos valstijoje, Odgneso mieste, dar 1907 metais ir jau tada nusprendė, kad bilietas turi kainuoti penkis centus. Tai, jo manymu, moneta, su kuria žmonės lengvai išsiskiria.
Antra, jis sugalvojo, kad kiekvieną savaitę turi būti rodomi vis nauji filmai. Laikantis šios strategijos per dvejus metus jam pavyko įveikti visus konkurentus ir išsiplėsti į Los Andželą bei San Fransiską.
Per kelerius metus W. W. Hodkinsonas tapo didžiausiu Vakarų pakrantėje filmų platintoju ir 1914 metais, subūręs vienuolika šalies filmų platintojų bei kūrėjų (tarp jų ir „Famous Players-Lasky“), įkūrė pirmą nacionalinę filmų platinimo kompaniją „Paramount Pictures“.
Naujas platinimo būdas
Būtent W. W. Hodkinsonas sugalvojo sistemą, pagal kurią kino teatrų tinklas, norintis gauti naują filmą, turėjo nuomoti ar pirkti visą paketą juostų iš korporacijai „Paramount“ priklausančių kompanijų — nuo penkių iki 30 filmų.
Lig tol kiekviena filmus kurianti studija su platintojais ar salėmis tardavosi atskirai, o tai kainuodavo daug pastangų ir laiko filmui išplatinti.
Toks planas kino salėms užtikrino nuolatinį filmų tiekimą ir leido už gautus pinigus finansuoti prodiuserius, reklamuoti dar tik kuriamus filmus, taip pat imti iš prodiuserių 35 procentų platinimo mokestį, skaičiuojamą nuo filmo pajamų. Ši W. W. Hodkinsono sistema veikė dar beveik šimtmetį.
Piešinys tapo logotipu
W. W. Hodkinsonas sukūrė ir dabartinį „Paramount“ logotipą. Kalbama, kad tai buvo beveik trijų kilometrų aukščio kalnas Ben Lomondas, kurį autorius vaikystėje kasdien matydavo Jutoje.
Jo kontūrus W. W. Hodkinsonas išsiblaškęs nupaišė ant servetėlės per susitikimą su A. Zukoru, o šiam piešinys pasirodė įkvepiantis.
24 žvaigždutės, aureole gaubiančios kalną, simbolizavo 24 kino žvaigždes, kurios tuo metu priklausė studijai (vėliau žvaigždučių skaičius buvo sumažintas iki 22).
Išsiskyrė požiūris į meną
W. W. Hodkinsonas su A. Zukoru susitikdavo dažnai, gal net pernelyg dažnai. Mat A. Zukoras turėjo dar vieną viziją — sujungti visus tris kino pramonės komponentus — filmų gamybą, platinimą ir kino teatrus — į vieną darinį. To lig tol dar niekas nebuvo bandęs daryti. Teoriškai tai atrodė galingas ir vientisas kanalas bet kokio filmo sėkmei, bet tam reikėjo sukurti milžinišką korporaciją.
Ši idėja atvedė jį į tiesioginį konfliktą su „Paramount“ įkūrėju. W. W. Hodkinsonas buvo pernelyg meniškas šiam verslui ir tikėjo, kad kiekviena kino filmo kūrimo sritis turi būti atskira: prodiuseriai turi gaminti filmus, kino teatrai — juos rodyti, o tarpininkai atlikti jungiamąjį vaidmenį tarp šių komponentų. Kitaip, jo manymu, kino kokybė nukentės.
„Patirtis rodo, kad geriausius filmus sukūrė asmenybės, o ne konvejeris“, — sakydavo jis.
A. Zukoras norėjo sutelkti viską vienose rankose ir kontroliuoti kuo daugiau kino pramonės sričių. Holivude tai reiškė turėti po savo sparnu visus talentus — aktorius, režisierius ir scenaristus, kontroliuoti platintojus ir valdyti kino teatrus.
Tokia sistema vėliau buvo pavadinta vertikalia integracija.
W. W. Hodkinsonas jai priešinosi. Jis norėjo suteikti pirmenybę individualiam kino kūrėjui. Dabar jo kovą tęsia tokie režisieriai kaip Quentinas Tarantino, broliai Ethanas ir Joelis Coenai ar Woody Allenas.
Atsikratė įkūrėjo
A. Zukoras norėjo, kad būtų daugiau valdžios suteikiama prodiuseriui, o ne režisieriui. Jam atrodė, kad pasitelkus masinės gamybos metodus ir turint žiūrovų studijai priklausančiuose kino teatruose bus galima kurti grandiozinius ir vaizdingesnius filmus, be to, brangesnius.
„Logika diktavo, kad šiame versle mes norime uždirbti pinigų, o ne siekti idealų“, — teigė A. Zukoras, kuris, kaip ir derėjo bet kurios didelės studijos vadovui, visada priešinosi režisierių, kino teatrų ir prodiuserių laisvei.
Kadangi W. W. Hodkinsonas nenusileido, A. Zukoras tyliai subūrė visus „Paramount“ kompanionus, sutelkė kontrolinį akcijų paketą ir 1916 m. W.W.Hodkinsoną išmetė iš kompanijos, kurią kadaise jis ir įkūrė.
Įtakos Amerikos kino versle jis taip ir neatgavo, o netrukus persikėlė į Gvatemalą ir įkūręs privačią aviakompaniją plėtojo aviacijos verslą.
Sistema veikia iki šiol
Taip 1916 metais A. Zukoras tapo „Paramount“ prezidentu ir nedelsdamas ėmėsi įgyvendinti savo viziją. Po trejų metų „Paramount“ įsigijo 135 kino teatrus šalyje ir juose pradėjo rodyti visus 60 filmų, kuriuos išleisdavo per metus. Būtent studija nuspręsdavo, koks filmas ir kada turi būti rodomas.
Pasinaudodamas savo galia A. Zukoras privertė ir nepriklausomus kino teatrus rodyti savo studijos filmus.
Tai jis pasiekė sugalvojęs sistemą, veikiančią iki šiol, — privertė kino teatrus jam mokėti ne tik fiksuotą filmo nuomos mokestį, bet ir procentą nuo kasoje surinktų pinigų.
Sukūręs vertikalios integracijos sistemą A. Zukoras iš esmės pakeitė Holivudą — studijos ir kompanijos virto galingais verslo konglomeratais, kontroliuojančiais visus kino pramonės aspektus.
Tiesa, iš pradžių tai nebuvo lengva, nes sistemai priešinosi nepriklausomi kino teatrai, antimonopoliniai įstatymai ir net Katalikų bažnyčia. Tačiau tai jau nesulaikė pramonės pokyčių.
Geras filmas — brangus
1920 metais A. Zukoras organizavo savo studijos kino gamybą ir platinimą pagal Henry Fordo sukurtą konvejerio modelį. Remiantis šia sistema sukurti „Paramount“ šedevrai „Ozo šalies burtininkas“ ir „Vėjo nublokšti“ privertė žiūrovus suvokti, kad geras kino filmas turi būti brangus, meniškas, jausmingas, vaizdingas ir, svarbiausia, prieinamas kiekvienam žiūrovui vienu metu visoje šalyje bei pasaulyje.
Jo didžiausia aistra buvo suprasti žiūrovus, nes „žiūrovas niekada neklysta“, kaip mėgdavo kartoti. A. Zukoras taip pat suvokė, kad geras filmas turi būti grandiozinis, jame turi vaidinti žvaigždės, tokios kaip Mary Pickford ir Charlie Chaplinas.
Jo sukurti masinės gamybos ir platinimo standartai, įveikę nepriklausomus kino kūrėjus ir pavertę studijas didžiosiomis, veikia iki šiol.
Už šią pergalę A. Zukoras istorikų visai pagrįstai vadinamas filmų Napoleonu.
Tik 1950 metais JAV Aukščiausiasis teismas po 12 metų trukusio bylinėjimosi vis dėlto nusprendė, kad kino studijos negali turėti savo kino teatrų tinklo.
Sustygavęs „Paramount“ darbą A. Zukoras persikėlė atgal į Niujorką. Kartą per metus magnatas atvykdavo į Holivudą įvertinti, kaip sekasi jo sukurtai sistemai. Jis išėjo į pensiją 1959 metais, o mirė 1976-aisiais, sulaukęs 103 metų.
