Žiūrovai išgirs pokalbius su išlikusiais gyvais liudininkais, teisėsaugos veteranais, išvys šiurpių įvykių detalių.
Šio kriminalinių temų žurnalisto pirmoji knyga „Tikroji Daktarų istorija” yra vadinama Kauno mafijos enciklopedija. Pasirodė net penki knygos leidimai, parduota 30 tūkstančių egzempliorių. Kelias kvapą gniaužiančias knygos istorijas TV3 žiūrovai išvys ir specialiame kriminalinės dokumentikos cikle.
Jame taip pat bus ekranizuotos įdomiausios istorijos iš kitų dviejų D.Dargio knygų – „Kruvinasis mafijos maršrutas” ir „Vilniaus Bomberio išpažintis”.
– Jūsų knygose aprašomų nusikaltimų pakaktų ilgam serialui. Į kiek laidų bandysite sudėti šias istorijas? – paklausiau kriminalinės laidos scenarijaus autoriaus ir vedėjo D.Dargio.
– Kol kas esame sumanę viską sudėti į 12 laidų. Tačiau manau, kad „Mafijos kronikos” turėtų sutraukti nemažai auditorijos, nes jau pačios pirmosios trys serijos yra sensacingos. Tad galima bus pagalvoti ir apie papildomas serijas.
– Ką išvysime pirmosiose serijose?
– Mums pavyko pakalbinti žmones, kurie dar niekada nekalbėjo prieš TV kameras. Mano pašnekovai – keli nusikalstamo pasaulio veikėjai, vengiantys viešumo.
Vienas iš jų – su Kauno Žaliakalnio nusikalstamu susivienijimu sieto Remigijaus Daškevičiaus-Daškės buvęs bendras Giedrius P.
Apie bandymus nužudyti Daškę prašneko ir vienas buvusių jo asmens sargybinių.
R.Daškevičius, buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas, 2001 metais buvo nušautas Vilniaus senamiestyje, prie vienos iš jo mėgstamų picerijų. Kaip žinoma, byla iki šiol neištirta, bet vien šis mafijos stiliaus nusikaltimas vertas atskiro filmo.
Giedrius P. pasakojo apie lemtingą vakarą, kurį jis praleido kartu su R.Daškevičiumi, ir akimirkas, kai šis mirė jam ant rankų.
Dabar visiškai gyvenimo būdą pakeitęs Giedrius P. leidosi į prisiminimus apie buvusią grupuotę ir anuomečio nusikalstamo pasaulio autoritetų santykius.
– Ar praėjus keliems dešimtmečiams tie žmonės lengvai ryžtasi pasakoti apie tokius dalykus?
– Esu atkaklus. Kai kurių pašnekovų interviu yra tekę laukti net pusę metų, bet buvo ir tokių, kurie kalbėti veržėsi patys.
– Istorijas, pagal kurias kuriamas ciklas, iš savo knygų atrinkote pats. Kokius jų herojus pasirinkote?
– Sukurtos laidos apie Kauno Daktarų grupuotę ir patį jų vadeivą Henriką Daktarą, apie Gaidjurginių vadeivą Sigitą Gaidjurgį, Vilniaus brigados krikštatėvius Georgijų ir Borisą Dekanidzes. Laidose atskleisime, koks buvo ryšys tarp Vilniaus brigados veikėjų ir KGB.
Laukia intriguojamas pasakojimas apie reketo ištakas. Turime vaizdo medžiagą, kurioje nufilmuota, kaip dar 1989 metais buvo sulaikyta pirmoji Lietuvoje reketininkų gauja.
– Iš kur jūs gavote tokių vaizdo įrašų?
– Šią medžiagą gavau iš vieno pašnekovo, kuris dirba teisėsaugos sistemoje.
– Kas dar kalbės jūsų laidose?
– Kalbėti prieš kameras sutiko ne visi, kuriuos norėjau pašnekinti. Daugeliui iš jų sunku grįžti į senus laikus ir prisiminti tai, ką galbūt norėtų pamiršti.
Nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų Lietuvoje buvo karštas laikotarpis, kai siautėjo banditai ir klestėjo mafija. Jų įtaka buvo milžiniška tuomet tik besikuriančiam šalies verslui, ekonomikai, teisėsaugos sistemai, o jų veiksmų pasekmės jaučiamos iki šiol.
Cikle bandysime atkurti ne tik kraupius grasinimo ir susidorojimo aktus, bet ir tuometes „išrinktųjų” puotas, madas, pramogų verslo užuomazgas, gero gyvenimo simbolius.
Geranoriškai su laida sutiko bendradarbiauti teisėsaugos pasaulio atstovai. Jie padės atskleisti tą kitą, šiurpiąją, Lietuvos istorijos pusę. Juk šie istorijos puslapiai domina nemažai mūsų šalies žmonių.
– Tai patvirtina ir pirmoji jūsų knyga „Tikroji Daktarų istorija”, tapusi bestseleriu ir išleista net penkiais leidimais.
– Taip, ji buvo pavadinta bomba. Yra manančių, kad uždirbau milžiniškus honorarus, bet prisipažinsiu, jog rašiau ją ne trokšdamas uždirbti, o siekdamas įgyvendinti svajonę – iki 33-ejų išleisti savo pirmąją knygą. Man pavyko.
– Kodėl pasinėrėte į nusikaltimų pasaulį, nerašėte apie ką nors kita?
– Mane visuomet domino istorijos, susijusios su kriminaliniu pasauliu. Čia matau realius istorijos faktus. Kadaise domino ir režisūra, mėgstu kiną, bet net ir svajodamas kurti filmus mąsčiau tik apie kriminalinį žanrą. Esu Martino Scorsese ir kitų šio žanro kino meistrų gerbėjas.
Juk pasakoti apie kriminalinį pasaulį galima ne vien šūviais ar krauju, įdomios ir nusikaltėlių asmenybės, mąstymas, jų santykiai su moterimis, pasaulėžiūra, vaikų auklėjimas.
Tai labai įdomus pasaulis psichologiniu požiūriu, paprastam žmogui gal net ne visuomet suvokiamas. Prisiminkime „Sopranus. Mafijos kroniką”. Serialas pasakojo apie žiaurų nusikaltėlių pasaulį, o prie ekranų prikaustė milijonus žiūrovų.
– Kaip artimai pažįstate nusikalstamo pasaulio vadus? Ar teko bendrauti su H.Daktaru?
– Taip, esu bendravęs ir su pačiu H.Daktaru. Pirmąsyk – 2003 metais. Tuomet buvau dar žalias žurnalistas ir kartą sumaniau parašyti apie šį veikėją. Aplankiau jį jo tėvų namuose, Kauno rajone Vilijampolėje, J.Naujalio gatvėje – name, kuriame jis užaugo.
Buvo įdomu stebėti aplinką, kurioje jis praleido vaikystę. Pamačiau kuklų kambarį, daugybę šeimos nuotraukų, sėdėjome prie vieno stalo ir valgėme jo motinos virtus cepelinus. Tąsyk jis buvo gerai nusiteikęs.
Kai pasirodė mano pirmoji knyga, santykiai pašlijo. Dabar dėl kažkokių priežasčių jis nori mane nutildyti. Galbūt toje knygoje per daug atvirų dalykų, mat joje yra ir istorijos žmonių, kurie buvo toje terpėje ar kovojo su šiuo nusikalstamu susivienijimu.
Rinkdamas medžiagą savo knygai pakalbinau daugiau nei 300 žmonių. Manau, kad Daktarų istorija surašyta tikrai objektyviai.
– Ar po to su šiuo veikėju nebuvote susitikę?
– Kitas susitikimas su H.Daktaru įvyko netrukus. Kalbėjomės apie garsiąsias žudynes Kauno „Vilijos” restorane 1993 metais, kai per susišaudymą buvo nukauti penki Daktarų gaujos nariai, o pats vadeiva tik per plauką liko gyvas. Jam su keliais bendrais tąsyk pavyko pasislėpti pagalbinėse patalpose. Apie tai irgi bus pasakojama „Mafijos kronikose”.
Man buvo įdomi jo nuomonė, kas galėjo pasikėsinti į tokio lygio nusikalstamo pasaulio veikėją. Išgirdau versiją, kad jų nužudyti buvo pasamdyti profesionalai iš Rusijos.
Per antrąjį interviu jis taip pat buvo atviras, atskleidė man kelias pavardes žmonių, kurie galėjo būti siejami su išpuoliu. Tai taip pat nusikalstamo pasaulio veikėjai. Vyko mafijos karas. O tame pasaulyje nebuvo nieko šventa.
Po pastarojo interviu H.Daktaras pradėjo vengti bendravimo.
Su šiuo veikėju yra bendravę daug žurnalistų, bet aš tarp savo įrašų turiu interviu ir su tokiais žmonėmis, su kuriais išvis niekas nėra kalbėjęs. Esu buvęs nusikaltėlių šulų susitikimuose jų nuosavuose namuose, kuriuos tuo metu saugodavo policijos pareigūnai.
– Jie jumis labai pasitikėdavo ar jūs rizikavote?
– Atkakliai siekiu to, kas man įdomu.
– Tačiau šis pasaulis ne tik įdomus, bet ir pavojingas. Niekada niekas nėra grasinęs?
– Tikrai ne. Būnu pasilinksminimo vietose gimtajame Kaune ir ten neretai sutinku nusikalstamo pasaulio atstovų. Įkaušę jie dažnai patys puola pasakoti įvairias istorijas, tarsi norėdami, kad jas paviešinčiau. Grasinimų tikrai nesu sulaukęs.
O ir laikai pasikeitė, dabar jau nebe laukinis dešimtasis dešimtmetis, kai nereikalingi veikėjai ir net žurnalistai būdavo šaudomi ar sprogdinami.
Be to, aš tik pateikiu faktus, kurie jau anksčiau aprašyti žiniasklaidoje ir žinomi visuomenei. Mano pasakojimai yra šiek tiek platesni ir įvairiapusiškesni. Galų gale čia juk ne Rusija ir ne Italija.
– Jūsų istorijos nukels į nusikalstamo pasaulio praeitį. Ar ši praeitis kaip nors susijusi su šiomis dienomis?
– Tarkime, Vilniaus brigados pinigai kažkur sukasi iki šiol. Jie net dominuoja versle, tarp garsių pavadinimų įmonių ir garsių verslininkų vardų. Vilniaus brigada finansiškai buvo labai pajėgi ir stipri. Kauno Daktarams buvo toli iki jų.
– Ar egzistuoja naujoji mafija?
– Taip. Ji užsiima narkotikais ir kontrabanda. Vis dėlto dabar veikiama visiškai kitaip, šie žmonės turi savo patikėtinių politikos ir teisėsaugos sferose.
Neseniai teko bylinėtis teisme, buvau kaltinamas neva apšmeižęs Marijano Taraškevičiaus kontrabandininkų grupuotę, veikiančią Vilniuje. Jos ryšiai, kai kurių šaltinių teigimu, galbūt siekia aukščiausius Lietuvos politikus, yra nusidriekę į tarptautinius vandenis. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinės mafijos veiklos būdus.
Dešimtajame dešimtmetyje nusikaltėliai vieni kitus reketavo, šaudė, sprogdino, o dabar veikiama kitais metodais.
Šiuolaikinis kriminalinis pasaulis klesti iš narkotikų kontrabandos, su kuria susiję ir naujosios, ir senosios kartų nusikalstamo pasaulio veikėjai.
– Ar jūsų dokumentikos cikle bus ir žiaurių, kruvinų scenų?
– Net dvi ciklo dalys bus skirtos vienam iš žiauriausių Lietuvos samdomų žudikų Valerijui Januškevičiui, kuris yra septynis kartus nuteistas iki gyvos galvos. Dabar jam 58-eri, jis jau 15 metų leidžia už grotų.
Garsiausias šio Bomberiu vadinamo žudiko nusikaltimas – sprogimas Vilniaus centre prie anuometės „Rigondos” parduotuvės 1995 metais, kai tokiu šiurpiu būdu savo automobilyje „Mercedes-Benz” buvo susprogdintas bankininkas Rimantas Grainys.
Ypač atvirame interviu bus atskleista, kaip ir kodėl jis žudė. Apie jį sukaupta labai daug medžiagos, ji suguldyta naujausioje mano knygoje „Vilniaus Bomberio išpažintis”. Tuomet, kai rašiau šią knygą, dažnai lankiau jį Lukiškių kalėjime, mes daug kalbėjomės.
Tai išskirtinis nusikaltėlis. Jis neplėšė ir nešaudė. V.Januškevičius vienintelis Lietuvos nusikaltėlių pasaulyje naudojo sprogmenis. Toks žudymo būdas labiau būdingas Rusijoje ar Italijoje.
Tai žmogus, kuriam nebuvo nieko šventa. Vieną dieną jis galėjo nužudyti bankininką, kitą – nusikalstamo pasaulio atstovą, trečią – moterį, valiutos keityklos vadovę.
Kalbantis su juo apimdavo keistas jausmas. Tai labai intelektualus ir apsiskaitęs žmogus, galintis diskutuoti įvairiausiomis temomis – nuo ekonomikos iki naujausių technologijų. Niekaip nesuvokiu, kodėl jis pasirinko tokį amatą ir gyvenimo kelią.
Jo išpažintis tikrai sukrečia.
Žudikas ketino kurti verslą
Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvą drebinę šiurpūs nusikaltimai, jų vykdytojai ir užsakovai. Atkuriamosios dokumentikos ciklas „Mafijos kronikos” (TV3) nukels į laikotarpį, kai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje klestėjo banditizmas ir nevaržomai siautėjo mafija.
Septynis kartus iki gyvos galvos nuteistas V.Januškevičius žurnalistui D.Dargiui yra pasakojęs: „Apmaudu buvo, bet gyventi reikėjo. Jeigu kas nors būtų už nužudymą mokėjęs 100 tūkstančių JAV dolerių, negi būčiau prašęs mažiau. Juk nepriklausiau jokiai mafijai, mano užsakovai ir tarpininkai patys nebuvo turtuoliai, bent jau tikrai ne milijonieriai.
Kai kada pasvarstau: jei būčiau draugavęs su kokiu H.Daktaru ar S.Gaidjurgiu, gal jie tais laikais ir daugiau būtų sumokėję. Tačiau nenorėjau šlietis prie jokių gaujų.
Nesiruošiau šaudyti, puldinėti ilgai. Tai vertinau kaip savotišką pradžią ateities legaliam verslui sukurti.”
