Tačiau būtent šiems kitokiems filmams reikia daugiau laiko, kad atsiskleistų ir atrastų savo žiūrovą. Kai publikos rekomendacijos ir diskusijos pasklinda per miestus, tai per anksti nurašyti filmai pradeda kurti magiškus stebuklus ir išsilaiko komerciniame repertuare po 7-10 savaičių. 2013 metais Lietuvos kino teatruose vėl sužibėjo bent keli filmai, kuriais mažai kas tikėjo. Bet jų sėkmė sužadina viltį, kad platintojų ir rodytojų požiūris netrukus keisis. Lietuvos žiūrovai nėra kvaili, kad vartotų vien tik vulgarius „Kietašiknius“ ir lakstytų su atsibodusiais „Greitais ir įsiutusiais“. Jie mėgsta atrasti originalius filmus.
Daug platintojų, skirtingi tikslai
2013 metais lietuviškam repertuarui filmus tiekiančių platintojų kiekis padidėjo iki rekordinio skaičiaus. Net 27 kompanijos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos ką nors atvežė rodymui. Kai kurios apsiribojo tik vienu filmu arba išbandė savo sėkmę tik epizodiškai ir be minimalių pastangų, o kitos sugrįžo pakartoti ankstesnių pergalių. Pasitaikė ir tokių, kurie pamėgino parduoti filmus melagingu marketingu arba nevykusiai pakeistais lietuviškais filmais ir prasmego.
Smagiausia, kad nauji Lietuvos kino rinkos dalyviai yra drąsiau linkę rizikuoti ir nelaiko įsigytų rimtesnių filmų maišuose. Bet čia reikia suprasti, kad repertuaro formavimas priklauso ne vien tik nuo platintojo norų ir pasiūlymų. Jei jis neranda bendros kalbos su rodytoju ir nesulaukia reikalingos paramos, tai tokiais atvejais, aišku, net neverta pradėti.
Kokybiškai kiną rodančių salių Lietuvoje ir ypač didžiuosiuose miestuose trūksta, o importuojamų filmų gausa didėja ir jie tiesiog nesutelpa į repertuarą. Ilgesnio išlikimo tikimybę dar labiau apkarkė suaktyvėję ir daugiau žiūrovų atsivedantys lietuviški filmai. Kai kuriems užsienietiškiems kūriniams tenka susitaikyti su realybe, kad jie bus išimti iš repertuaro jau po antros savaitės. Verslo sąlygos diktuoja taisykles ir natūralu, kad rodytojai pasilieka stipriausius ir rezultatyvius filmus, nes jie siekia tikslo užpildyti sales.
Jei išskaidytume lietuvišką komercinį repertuarą pagal pasaulio šalių žemėlapį, tai iš tiesų įžvelgtume gan plačią skirtingų kultūrų įvairovę. Jau kelintus nulinius metus užbaigia Azija, o platintojai nebesižvalgo į anksčiau mylėtus korėjietį Kim Ki-Duką, japoną Takeshi Kitano ar kiną Zhangą Yimou. Tačiau Europa vis drąsiau braunasi ir drįsta konkuruoti su Holivudu. Apmaudu, kad ne visiems platintojams rūpi, kad įsigyti filmai būtų pamatyti ir jie tiesiog lieka tuščių ambicijų įkaitais.
Rusija mikliai šauna į priekį
Aukščiausiai lietuviškame tope iškilusi Europos šalis yra Rusija, tačiau nepamirškime, kad iki mūsų atkeliauja tik kardinaliai komerciniai, pigaus skonio ir dažnai vulgarūs rusiški atrakcionai, kurių premjeros organizuojamos perdaug neatsiliekant nuo Maskvos, nes kitaip pardavimus nukirps milžiniškai išplitęs piratavimo virusas. Rezultatyviai atsižymėjusią romantinę komediją „Karti, karti“ (27,5 tūkst. parduotų bilietų) nepriklausomą ir protingesnį rusišką kiną kuriantys prodiuseriai vienbalsiai vadinasi didžiausiu nusivylimu, tačiau Rusijos kino teatruose simpatijas jam išreiškė net 3,7 mln. žiūrovų. Rusijoje nuožmiai kritikuota Fiodoro Bondarčiuko karinė drama „Stalingradas“ namuose jau turi 6,19 mln. fanų, o Lietuvoje iki metų pabaigos gali priartėti iki 30 tūkst. parduotų bilietų. Panašių skaičių Rusolivudo filmai pas mus nedemonstravo bent penkerius metus.
Epinė sėkmė
Keturis rusiškos komercijos pavyzdžius į priekį praleidęs nuostabaus grožio ir gilių minčių dokumentinis filmas „Samsara“ prašosi vadinamas Lietuvos kino rinkos metų netikėtumu. Per Joninių šventes 7 kopijomis repertuare debiutavusi režisieriaus Rono Fricke vizuali odisėja per tris savaitgalio dienas sudomino tik 920 žiūrovų, tačiau antrą savaitgalį pagerino pardavimus 34% ir rodytojai nutarė suteikti šansą.
„Samsara“ (178,7 tūkst. Lt) stabiliai išsilaikė ir po 1-2 seansus per dieną efektyviai užpildydavo net 12 savaičių, o finale užfiksavo sėkmingą pasirodymą su 12,5 tūkst. žiūrovų (šiame būryje premjerinis savaitgalis sudaro tik 7,3%), kurie atrado beveik nereklamuotą magišką filmą patys. Už Lietuvos platintojų draugiškai pramiegotą „Samsarą“ (filmo pasaulinė premjera įvyko 2011 m. rugsėjį Toronto kino festivalyje ir laukė pasiūlymų) turime padėkoti Estijos kompanijai „Best Film“, kuri taip pat atsakinga už rusišką romantinę komediją „Karti, karti“.
Pergalingi linkėjimai iš Romos
Antrasis lietuviško repertuaro stebuklas vadinasi „Didžiu grožiu“. Kanų festivalio konkursinėje programoje be prizų pasirodžiusia italų režisieriaus Paolo Sorrentino stilinga ode Amžinajam Romos miestui vėlgi niekas netikėjo, tačiau antrus metus rinkoje skaičiuojantys „Prior Entertainment“ nutarė surizikuoti ir neprašovė. Idealiai ir teisingai parinkta nacionalinės premjeros data, kai bent kelioms savaitėms nesimatė pernelyg didelės konkurencijos su Holivudo produkcija, tobuli žiūrovų atsiliepimai jau po pirmųjų savaičių nulėmė, kad spalio 4 d. startavęs „Didis grožis“ (156 tūkst. Lt) vis dar rodomas šiandien ir turi 15 tūkst. žiūrovų (itališkas filmas kol kas pralaimi „Samsarai“ pagal surinktas pajamas).
Gruodį atskriejusios žinios patvirtino prognozes, kad „Didis grožis“ pretenduoja tapti apdovanojimuose dažniausiai linksniuojamu filmu. Europos kino akademijos suteiktą titulą sustiprino „Auksinio gaublio“ nominacija. Prieš pat didžiasias metų šventes Amerikos kino meno ir mokslo akademija paskelbė pusfinalininkų devintuką „Oskaro“ nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą ir Paulo Sorrentino kūrinys puikuojasi tame sąraše.
Retai taip nutinka, kad net trys pretendentai „Oskarui“ jau spėtų sudalyvauti lietuviškame repertuare. Nacionalinė premjera buvo planuojama ir Azijos Maestro Wongo Kar-Wai’aus Rytų kovos menų epui „Didysis meistras“, tačiau po Berlyno kino festivalio atidarymo ceremonijos režisierių aplankęs sumanymas permontuoti filmą ir papildomais darbais uždelstas laikas platinimo kompanijai „Acme filmai“ kainavo parankią datą, o vėliau jau neužteko vietos repertuare. Vienintelę galimybę pamatyti „Didįjį meistrą“ dideliame ekrane pasiūlys Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“.
Nematomi filmai
Jautri ir verksminga belgiška drama „Lūžęs gyvenimo ratas“ kaip tik dabar rodoma mažesniuose kino teatruose, bet beveik niekas nepastebi emociškai įstabaus filmo (700 parduotų bilietų per keturias savaites). Nepadeda jam nei Europos kino meno akademijos apdovanojimai, nei Europos Parlamento sprendimu skirta „Lux“ premija. Nepadės net prognozuojama vieta „Oskarų“ penketuke, nes platinimu užsiimantis kino teatras „Garsas“ nemoka dirbti su tokiais filmais ir kapeikuojasi be reklamos. Susidaro įspūdis, kad ant reklamos skydų iškabinti milžiniški plakatai yra reikalingi tik atsiskaitymui už programos „Media“ sklaidai gautus europietiškus pinigus.
Identišku nematomo platinimo metodu ritasi ir Tarptautinis Kauno kino festivalis. „Oskaro“ nominacijos slenkstį minanti Thomaso Vinterbergo daniška drama „Medžioklė“ lietuviškame repertuare vieši nuo vasario 1 d., tačiau populiarusis Madsas Mikkelsenas prisijaukino tik 1,7 tūkst. žiūrovų. Vertingus filmus beviltiškai gadinančiai organizacijai neabejotinai priklausytų apdovanojimas už labiausiai sužlugdytą metų kūrinį.
Kanų festivalio „Auksinės palmės šakele“ apdovanotą intymią dramą „Adelės gyvenimas“ bandoma retkarčiais rodyti kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, tačiau absoliučiai nesirūpinama informuoti žiūrovus. 600 parduotų bilietą į vieną geriausių metų filmą! Čia jau galima užduoti klausimą, kam perkamas filmas, jei kompanija net nesupranta elementarių kino platinimo verslo niuansų? Keisčiausia, kad Tarptautinio Kauno kino festivalio tuščios ambicijos laiko įkaitu „Adelės gyvenimą“, kurio prašomos fantastinės kainos neįmanoma pamatyti ir Estijoje.
Tą patį klausimą reikėtų adresuoti ir „skandalingais reklaminiais klipais“ besigiriančiai kino platinimo kompanijai „Incognito Films“. Kam gi reikėjo žlugdyti šaunią prancūzišką komediją „Populiari mergina“ (991 žiūrovas), kurios didieji kino teatrai atsisakė po 14 dienų?
Kas gavosi iš melagingos reklaminės akcijos ir laisvamaniškai pakeistu lietuvišku pavadinimu viešintos biografinės dramos „Lovelace“? Ant tiesmukiškai apgaulingo „Gilios gerklės“ kabliuko vis dėlto užkibo 3,6 tūkst. žmonių, tačiau didžiojų jų dauguma atėjo į premjerinį savaitgalį, pamatė visai kitą filmą ir ignoravo tolesnius seansus, o rodytojai vėl išspyrė karštą premjerą po 14 dienų? Ar gi apsimokėjo keisti lietuvišką pavadinimą šviežiausiai ir provokuojančiai Pedro Almodovaro komedijai, jei niekaip su filmu nesusijęs terminas „Aš tokia susijaudinusi“ labiau pakenkė filmui negu jam padėjo (3,2 tūkst. žiūrovų)? Kas galėtų užgunčyti, kad kalambūras „Provokuojantys užrašai“ neatbaidė Francois Ozono gerbėjų, kurie laukė 2012 m. San Sebastiano kino festivalio filmo „Namuose“.
Visi netelpa
Liūdna, kad lietuviškas repertuaras tiesiog nespėja prisijaukinti stiprių ir vertingų kūrinių. Kanadiečių režisieriaus Deniso Villeneuve’o stingdančios įtampos kriminalinis trileris „Kaliniai“ jau trečią savaitgalį gavo seansus prastu laiku, bet būtent tuo momentu išgirdo žiūrovų švilpuką. Hugh Jackmano ir Jake’o Gyllenhaalo detektyvinei konfrontacijai pritrūko laiko, kad nepamirštamu ir pastabumo reikalaujančiu filmu susidomėtų rimtų išbandymų ieškantys žmonės.
Bent keturių nominacijų „Oskarams“ siekantis tikrų įvykių trileris „Kapitonas Phillips“ apie Somalio piratų užgrobtą pirmą amerikiečių laivą į ketvirto savaitgalio vandenis išplaukė vos dvejais seansais. Režisieriaus, Richardo Linklaterio, aktorių dueto Julie Delpy ir Ethano Hawke’o intymus pasivaikščiojimas ir pokalbis romantinėje dramoje „Prieš vidurnaktį“ buvo sustabdytas po trečios savaitės.
Nedėkingose situacijose klaidinga kaltinti rodytojus: didesni juos išima per anksti ir nepalieka galimybių atsiskleisti, o mažesni supainioja žiūrovus su nereguliariais seansais, kurie pralaimi konkurenciją festivaliams ir renginiams.
Jei kiną mylintys investuotojai pastatytų daugiau kino centrų, kino teatrų ir kino salių, tai ir filmų pasiūla būtų platesnė ir skirtingesnė. Šiandieninėmis sąlygomis platintojas priverstas skaičiuoti, ar jam apsimoka išleisti rizikingesnį filmą, ar atsipirks papildomos investicijos medžiagoms. Bet sudėtingiausia dilemos dalis – nė vienas platintojas negali nuspėti, kada jų pasiūlytas filmas bus išprašytas iš repertuaro. Nežinomybės slenkstį ryžtasi peržengti tik patys drąsiausieji. Pagarba jiems.
Nepriklausomi filmai, kuriems šiemet netikėtai pasisekė:
1. „Samsara“ (Samsara)
2. „Didis grožis“ (La Grande Belezza)
Nepriklausomi filmai, kurie šiemet liko deramai neįvertinti:
1. „Kaliniai“ (Prisoners)
2. „Laukinės atostogos“ (Spring Breakers)
3. „Kapitonas Phillips“ (Captain Phillips)
4. „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight)
5. „Džesmina“ (Blue Jasmine)
6. „Pilnos rankos pistoletų“ (Una Pistola el cada mano)
7. „Niujorko šešėlyje“ (Place Beyond the Pines)
8. „Sibirietiškas auklėjimas“ (Educazione Siberiana)
9. „Gėlėti sapnai“ (Moon Indigo)
10. „Teresės nuodėmė“ (Therese Desqueyroux)
Nepriklausomi filmai, kuriuos šiemet savanoriškai sužlugdė platintojai:
1. „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (La Vie D’Adele)
2. „Lūžęs gyvenimo ratas“ (The Broken Circle Breakdown)
3. „Provokuojantys užrašai“ (In the House)
4. „Medžioklė“ (The Hunt)
5. „Populiari mergina“ (Populaire)
6. „Aš tokia susijaudinusi!“ (I’m So Excited!)
7. „Gili gerklė“ (Lovelace)
