Tačiau tokie iššūkiai anaiptol negąsdina Arūno Valinsko. Jis jau nebe pirmą kartą sėda į sporto komentatoriaus kėdę ir „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovams profesionaliai pasakoja apie Sočyje vykstančias rungtis. Ledo ritulys, biatlonas, moterų snieglenčių sportas... apie visa tai A.Valinskas kalba lyg tikras žinovas.
Dar visai neseniai interneto komentatoriai drabstėsi purvais sakydami, kad prie profesionalių komentatorių prisijungę žinomi visuomenės veikėjai kalba paviršutiniškai, neįdomiai, o gal net apskritai nelabai supranta apie ką šneka. Tarp jų – aktorius Giedrius Savickas, muzikantas ir žurnalistas Arnoldas Lukošius, dainininkės Ieva Zasimauskaitė bei Vilija Pilibaitytė-Mia.
Tačiau A.Valinską aštrialiežuvių internautų kritikos strėlės aplenkė. Portalas lrytas.lt pasidomėjo, kodėl taip atsitiko. Pasirodo, A.Valinskas - tikras sporto aistruolis.
– Kokį įspūdį susidarėte atsidūręs sporto komentatoriaus kėdėje?
– Tai man nebuvo naujiena. Esu daugelį metų tai daręs, tik gal ne tokiai plačiai auditorijai. Vesdamas sporto varžybas esi ir renginio vedėjas, ir komentatorius. Turiu patirties komentuodamas kadaise tiesiogiai vykusias galiūnų varžybas, tą dariau kone dešimtmetį.
Žinoma, Olimpiadoje varžybų lygis visai kitoks, tačiau principai visur tie patys. Jeigu ateini pasiruošęs ir neabejingas tam, ką sakysi ir ką komentuos – tau sekasi. Norėdamas įtikinti žiūrovą turi pats žinoti, kad tau ta tema rūpi, kad skauda.
Visada buvau azartiškas žmogus. Televizijos žaidimai „Taip ir Ne“ ir „Šeši nuliai – milijonas“ – tai buvo ir žaidimas, ir teisėjavimas, ir komentavimas tuo pat metu. Nesijaučiau naujokas.
– Koks jūsų asmeninis ryšys su žiemos sportu? Mėgstate, žiūrite, domitės?
– Be abejo, labai. Net pastebėjau tokią tendenciją, kad mano kartos žmonėms visos olimpinės žiemos sporto šakos yra labai gerai pažįstamos. Juk savu laiku buvome tiesiog priversti susipažinti su jomis iš arčiau. Žinoma, gerąja prasme. Apskritai manau, kad nėra neįdomių sporto šakų, yra tik per menkas domėjimasis jomis.
– Jei reiktų išskirti kelias jums artimiausias širdžiai žiemos sporto šakas, kokios jos būtų?
– Ledo ritulys ir biatlonas, man patinka azartiškos rungtys. Taip pat žaviuosi slidinėjimu, ypač įdomu stebėti startą. Tiesą sakant, kažką išskirti sudėtinga, domiuosi daugiau ar mažiau viskuo. Įdomu, kad laikui bėgant vis atsiranda kokių nors naujų šakų. Štai, tarkime, snieglenčių sportas ir greitasis čiuožimas trumpuoju taku atsirado prieš nepilnus du dešimtmečius. Jaučiuosi su jomis užaugęs.
– Pasakojate taip, tarsi viskas būtų labai paprasta, o tai būtumėte daręs visą gyvenimą. Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
– Sunkiausia turbūt buvo rasti laiko tam. (Juokiasi.) Domiuosi olimpiada, visuomet stengiuosi pamatyti kuo daugiau įvairiausių rungčių. Jie kažkuo domiesi, specialaus pasiruošimo nereikia. Žinai visas taisykles, pakeitimus, sportininkus. Galbūt todėl man tikrai nebuvo sunku stebėti varžybas, sekti bendras įskaitas.
– Komentuoti tiesiogiai vykstančias sporto varžybas – nelengvas iššūkis. Ko reikia, norint būti geru komentatoriumi?
– Norėdamas ką nors komentuoti, pirmiausia turi jaustis patogiai. O tai gali padaryti tuomet, kai esi iš anksto pasiruošęs: turi pakankamai žinių, esi pasikaustęs faktais. Tuomet nieko nebijai, nesijaudini, nedarai grubių klaidų. Kitaip tariant, aplink save susikuri komforto zoną. Tai puikiai jaučia ir žiūrovai. Jei komentatorius sugeba rasti balansą, jei sugeba sausą techninę informaciją apjungti su tuo, kas vyksta tiesiogiai, ir jei sugeba tai pateikti populiariai – valio. Tuomet žiūrovas lieka patenkintas.
– Ar yra kokia nors sporto šaka, kurios, vis dėlto, nesiryžtumėte aptarinėti tiesioginiame eteryje?
– Jeigu jauti, kad trūksta žinių – imi ir skaitai, mokaisi, susipažįsti. Pasiruošti net nieko nežinančiam gali užtekti kokių šešių valandų. Taip, gal mintinai neįsiminsi visų dalyvių, gal kažko nežinosi, bet visuomet galėsi turėti po ranka šaprgalkę ir ja pasinaudoti. Išradimų čia neprikursi – tiesiog viskam reikia ruoštis.
Galbūt sudvejočiau tik dėl šuolių į vandenį komentavimo. Nemanau, kad jaučiu savyje tam pašaukimą. (Juokiasi.) Man ten viskas per daug greit vyksta: trys apsisukimai, keturi apsivertimai... Ne ne, tikrai ne man. (Juokiasi.)
– Kaip jūs vertinate sprendimą, kad sporto varžybas komentuoja su sportu tiesiogiai nesusiję žinomi žmonės?
– Net nedvejodamas galiu pasakyti – tai labai įdomu ir patrauklu žiūrovui. Jeigu būčiau prodiuseris – elgčiausi panašiai. Idėja tiesiog puiki. Patys pagalvokite, kas žiūrėtų rogučių sportą, jei Mia jų nebūtų komentavusi? Juk visiems įdomu ir ką jau čia tokio ypatingo ji pasakys, kaip atrodys. Tai savotiška jungtis, padedanti įtraukti į sportą ir tuos, kurie šiaip jau gal nesidomėtų.
Žinoma, tam tikros naivumo ribos neturi būti peržengtos, tačiau kol kas, mano manymu, viskas pavyko puikiai. Manau, kad pakankamai daug tų vadinamų „žvaigždžių“ gali komentuoti ne ką prasčiau nei tikri profesionalai. Svarbiausia – sudominti žiūrovą ir priversti jį už ką nors „sirgti“.
– O už ką jūs pats „sergate“? Kas jums šiose žaidynėse teikia daugiausia teigiamų emocijų?
– Mano favoritų sąraše – norvegų biatlonininkas Olė Einaras Bjorndalenas, esu visa širdimi už jį. Taip pat patinka Emilis Hegle Svendsenas, tikrai puikus sportininkas. Baigęs komentuoti ledo ritulį prasilenkiau su lietuviu Tomu Kaukėnu. Tikiuosi, kad visas pasaulis ne tik už jį sirgs, bet ir plos jam.
Apskrita, dievinu ledo ritulį. Labai noriu, kad sėkmingas Latvijos ir Slovėnijos komandų pavyzdys būtų puiki paskata ir kitiems. Taip pat labai noriu kol dar būsiu gyvas pamatyti Lietuvos ledo ritulio rinktinę olimpinėse žaidynėse.
