Abu jie mėgsta žvejybą ir smagią kompaniją. Nereikia būti įdėmiu klausytoju, kad pastebėtum – jų net kalbos maniera panaši. Tačiau „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena" išsiaiškino, kad kai kalba pakrypsta apie futbolą, jų simpatijos skiriasi.
M.Mikutavičius – užkietėjęs anglų sirgalius, o L.Kunigėlis daugybę metų palaiko vokiečius.
Ar futbolas gali sukiršinti draugus?
M.Mikutavičius: „Mane žavi anglų kultūra”
– Kodėl savo simpatijas atiduodate Anglijos futbolo rinktinei? – paklausiau M.Mikutavičiaus.
– Mano tėtis visą laiką sirgo už anglus. Penkeriais metais vyresnis pusbrolis irgi palaikė anglų komandas – mokykloje visus sąsiuvinius buvo aprašinėjęs „Liverpool” ir „Aston Villa” pavadinimais. Todėl natūraliai ir aš ėmiau sirgti už Angliją.
– Vienas geriausių jūsų draugų L.Kunigėlis karštai palaiko Vokietiją. Ar futbolas gali jus išskirti?
– Tiesą sakant, pastaruoju metu man sunku ginčytis su Kunigu, nes anglai, kitaip nei vokiečiai, nieko nelaimi.
Kai baigiasi argumentai, lieka eiti muštis. Tačiau iki to dar nepriėjome – esame suaugę žmonės, mums ne keliolika metų.
Vis dėlto neneigsiu, mūsų diskusijose kartais būna labai juokingų dalykų.
Kai kurie mano draugai verkė, kai 2002 metų pasaulio čempionato finale vokiečiai prapylė brazilams rezultatu 0:2. Atsirado žmogus, kuris bandė juos raminti sakydamas: „Ei, chebra, čia tik futbolas.” Maniau, kad po šios frazės jie jį nužudys. Taip, kartais tokių aistrų pasitaiko.
– Kada maloniausiai jautėtės prieš draugą, kai laimėjo jūsų komanda?
– Buvo gera, kai 1999 metų Čempionų lygos finale „Manchester United” pridėto laiko paskutinę minutę įmušė du įvarčius ir 2:1 laimėjo prieš Miuncheno „Bayern”.
Istorija mena ir tokį malonų faktą, kai atrankoje į 2002 m. pasaulio čempionatą vokiečiai prapylė anglams 5:1. Bet tai buvo taip seniai ir taip paskendę rūke, kad aš kartais suabejoju, ar tai buvo tiesa.
– Ar dažnai futbolą žiūrite drauge?
– Dažnai. Neretai net palaikau draugą, išskyrus atvejus, kai vokiečiai žaidžia su anglais. Nesu, pavyzdžiui, „Bayern” aistruolis. Bet Kunigas labai už jį serga, todėl nenoriu, kad jis nuliūstų.
Kita vertus, kai Kunigo palaikoma komanda prakiša, į akis jam reiškiame užuojautą, bet nusisukę patyliukais kikename į saują.
– Ar žiūrėdamas futbolą turite kokių nors ritualų?
– Alaus bokalas rankoje – vienintelis ritualas. Kai žiūri savo komandos rungtynes, žinoma, rėki. Labai rėki.
Linas labai azartiškas. Jis vaikšto priešais televizorių, aiškina žaidėjams, ką jie turi daryti. Keista, kad žaidėjai Kunigo negirdi, nes jis tai sako gana garsiai.
– Kokių galimybių šiame pasaulio čempionate turi anglai?
– Neturiu supratimo. Maloniai nenuteikia tai, kad jie sugeba sužaisti lygiosiomis kontrolines rungtynes su Ekvadoru.
Anglijos rinktinė lyg ir atsinaujinusi, tačiau jos grupė nėra lengva (pasaulio čempionato D grupėje Anglija žaidžia su Urugvajumi, Italija ir Kosta Rika. – Red.).
Būtų gerai, kad anglai patektų į tolesnį etapą. Jei pateks, gali parodyti triukų.
– Už savo komandą sergate širdimi ar protu? Esate iš tų, kurie beatodairiškai tiki, kad jų komanda laimės, ar vis dėlto pasveriate galimybes?
– Aš, matyt, esu tas, kuris vertina realiai. Šiaip esu anglofilas. Toje kultūroje man patinka daug dalykų – nuo muzikos iki futbolo ir kai kurių politinių reikalų.
Patinka istorija, kad ir to paties futbolo, kuris sunormintas būtent Anglijoje. Man įdomu skaityti apie legendomis apipintus laikus.
Kita vertus, nesu britas. Todėl, kad ir kaip patiktų futbolas, už Lietuvos krepšinio rinktinę sergu labiau nei už Anglijos futbolą. Neaugau su anglų futbolo rinktine. Ją pamėgau jau būdamas sąmoningas.
Labiau mėgstu Anglijos futbolo legendą. Bet nesu beprotis sirgalius, kuris visada vaikšto su marškinėliais „England” ir trimis liūtais ant krūtinės.
– Bet turite tokius marškinėlius?
– Tokius marškinėlius privalai turėti. Pas mane jų, rodos, penkeri.
– Ar kertate lažybų?
– Žinoma. Kartais statau ne tik už savo mėgstamą komandą. Bet jei lažiniesi su vokiečių aistruoliais, turi statyti už saviškius. Bėda, kad lažindamasis su vokiečių aistruoliais niekada nepraturtėsi. Be to, kartais statau pinigų lažybų kontorose. Dėl azarto.
– Ar kremtatės dėl savo palaikomos komandos nesėkmių?
– Taip. Verkiau jau seniai, bet pralaimėjimo akimirką susierzinu. Pastarąjį kartą verkiau dėl krepšinio – kai 2004 m. Atėnų žaidynių pusfinalyje Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo Italijai.
Linas komentavo tas rungtynes iš Atėnų. Skambinau jam apgirtęs, žliumbiau ir vapaliojau: „Kaip taip gali būti? Kaip taip gali būti?”
Bet nuo to laiko, matyt, paaugau ir supratau, kad toks jau yra sportas – visko nutinka.
O dėl futbolo esu verkęs paauglystėje. Kai 1986 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalyje brazilai (kartais sergu ir už juos) prapylė prancūzams.
Tačiau dar labiau verkiau, kai būdamas kokių penkiolikos rusų kalbos egzaminą išlaikiau trejetui (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema. – Red.) ir tėtis už bausmę neleido žiūrėti kažkurių svarbių pasaulio čempionato rungtynių.
Sėdėjau savo kambaryje ir žliumbiau. Ne dėl trejeto, o dėl to, kad nematau čempionato.
L.Kunigėlis: „Dėl futbolo einu atostogų”
– Kodėl sergate už vokiečius? – paklausiau L.Kunigėlio.
– Anksčiau vokiečiai garsėjo tuo, kad žaisdavo iki galo. Man tai patikdavo. Net varžovams smarkiai pirmaujant vokiečių drausmė ir valia dažnai padėdavo jiems baigti rungtynes pergalingai.
1982 metų pasaulio čempionato pusfinalyje auksinės Michelio Platini kartos prancūzai prieš vokiečius pirmavo 3:1. O per pridėtą laiką sergantis, temperatūros turintis Pierre’as Littbarskis vieną įvartį įmušė pats, be to, atliko rezultatyvų perdavimą.
Vokiečiai išlygino rezultatą ir laimėjo baudinių serijoje. Tas pusfinalis buvo amžiaus rungtynės.
– Ar tai, kad su Marijumi sergate už skirtingas komandas, jūsų neišskiria?
– Dauguma gerų draugų palaiko ne tą komandą, už kurią sergu, bet tai neturi reikšmės.
– Kada maloniausiai jautėtės prieš Marijų, kai laimėjo jūsų komanda?
– Jautiesi gerai, kai laimi TAVO komanda. Žinoma, papildomų spalvų atsiranda, kai ji įveikia anglus arba olandus. Tada nepraleidi progos draugams ar kokią žinutę parašyti, jei jų nėra šalia, ar kitaip „paguosti”.
– Marijus minėjo, kad dažnai futbolą žiūrite drauge.
– Čempionų lygos rungtynes ne visada išeina pažiūrėti drauge, nes jos vyksta darbo dienomis.
Bet per pasaulio ar Europos čempionatus, jei nė vienas į juos neišvažiuojame, aš maždaug savaitei pasiimu atostogų ir kokioje sodyboje žiūrime futbolą.
Šiemet dėl pirmojo pasaulio čempionato etapo irgi eisiu atostogauti (L.Kunigėlis – Lietuvos krepšinio federacijos rinkodaros ir komunikacijos direktorius. – Red.), kad niekas netrukdytų futbolui.
– Ar žiūrėdamas futbolą turite kokių nors ritualų?
– Apsivelku vokiečių rinktinės marškinėlius. Turiu gal ketverius. Neturiu prietaro jų nekeisti po pergalės, nes per rungtynes tiek išprakaituoji, lyg pats būtum žaidęs. Todėl bet kuriuo atveju reikia skalbti.
Labiausiai mėgstu dovanotus gero draugo buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo Deivido Šembero.
Po kažkurių lietuvių rungtynių su vokiečiais jis gavo originalius Miroslavo Klose marškinėlius ir perdovanojo juos man. Tad sirgdamas už vokiečius dažniausiai juos velkuosi. Juolab kad pastaruoju metu man tie marškinėliai – sėkmingi.
– Kokių galimybių šiame pasaulio čempionate turi vokiečiai?
– Vertinčiau juos kaip vienus favoritų. Bet man kelia nerimą traumų gausa – keturi penki žaidėjai, įskaitant vartininką, negalėjo normaliai rengtis čempionatui, nes turėjo gydytis negalavimus.
Be to, ši Vokietijos rinktinės žaidėjų karta – vyresnė. O Brazilijos karštyje bus itin svarbu fizinė ištvermė, gebėjimas išvengti traumų.
Yra dalykų, dėl kurių negaliu būti tikras, kad šiemet, kaip ir prieš ketverius metus, vokiečiai žygiuos iki priešpaskutinės dienos (2010 m. pasaulio čempionate Vokietija užėmė 3-iąją vietą. – Red.).
Visada sergu už vokiečius, kad ir kokios sudėties būtų rinktinė. Bet kvaila būtų neįvertinti situacijos ar to, kad taviškiai žaidžia prasčiau nei kiti.
Šiaip esu bjaurus sirgalius – rėkauju, keikiuosi, pykstu ant aplinkinių, jeigu kas nors trukdo. Kaip sako draugai, tampu kitu žmogumi.
– Ar kertate lažybų?
– Anksčiau mėgdavome lažintis iš visokių užduočių. Pastaruoju metu taip nedarome. Bet turiu išradingų draugų – gali būti, kad jiems kas nors šaus į galvą likus 10 minučių iki rungtynių. Jeigu jie ką nors sugalvos, juk nesitrauksi.
Dažniausiai lažinamės ne dėl to, kas laimės, o kieno komanda čempionatą baigs aukščiau.
Kartą lažybas pralaimėjęs vienas draugas turėjo nuogas bėgti per Vokiečių gatvę – leidome apsirišti tik vokiečių vėliava. Užduotį jis atliko, tik nelabai viešai.
– Ar jautriai išgyvenate dėl savo komandos nesėkmių?
– Neišgyvenu dėl pačios nesėkmės, jei komanda neturi šansų. Skaudžiausiai reaguoju tada, kai lyg ir turėjo galimybių, bet pritrūko smulkmenų.
Tuomet apima toks jausmas, lyg būtų ką nors labai svarbaus ir brangaus iš tavęs atėmę.
Suvoki, kad futbolas – tik 22 garbingi vyrai, spardantys kamuolį, tačiau kartais tai pernelyg sureikšmini.
