Virginijos Kochanskytės dienoraštis
„Vilnius – Frankfurtas – Majamis – Port au Prince. Kelionė truko trisdešimt valandų. Misijos grupė draugiška, susikaupusi, nusiteikusi darbui. Majamyje aptarnaujančio personalo darbuotojai, išgirdę, kad skrendame į Haitį, kraipė galvas ir matėsi, kad visa jų esybė stebisi, ko gi į tą Haitį?... Buvo keista, nes patys pasisakydavo, kad į JAV atvyko iš Haičio. Paklausti, ką reikėtų pamatyti Haityje, džiugiai nusijuokę, trumpai nukirsdavo: nuskrisite ir pamatysite.
Atskridome. Ir pamatėme. Jau iš oro uosto važiuodami supratome, ko jie džiaugėsi, lyg būtų ištrūkę iš pragaro... Mieste vis dar ryškios žemės drebėjimo žymės. Ištisi kvartalai būdelių – namelių, suręstų iš šiferio lakštų. Daugybė šiukšlių. Karštis neišpasakytas. Žmonės skuba siauromis gatvelėmis, veidai rūstūs. Nė vieno besišypsančio veido!
Šeštą ryto pažadino gaidžiai. Nieko nuostabaus – žmonės čia stengiasi išgyventi kaip kas gali. Iš pat ryto priėmimas UNICEF būstinėje, kur direktorius išsamiai supažindino su šalies problemomis, kurių sprendime jie dalyvauja. O jų trūkumu nepasiskųsi – 80% vaikų neišgyvena iki vienų metų, o jei vaikui pavyksta ūgtelėti iki penkerių, iš jų teišgyvena tik 44%. Liūdna statistika, nes gyvenimo realybė tragiška.
Tuo netrukome įsitikinti. Pirmąjį siužetą filmavome sostinės lūšnyne. Sostinėje gyvena apie tris milijonus gyventojų, iš kurių šeštadalis glaudžiasi lūšnose. Ironiška – galvojau, kad keliausime kažkur toli už miesto, bet, pasirodo, kad lūšnynas čia pat, vos dešimt minučių nuo tos vietos, kur apsistojome. Vaizdas nenusakomas, neaprašomas. Buvom nuvežti prie UNICEF vykdyto projekto – lūšnyno žmonėms pastatytas tualetas, dušai, atvestas vanduo, kad galima būtų atsinešus bliūdus, išsiskalbti rūbus. Tokia vieša skalbykla. Bet tokia „laimė“ teko tik nedaugeliui. Čia pat pardavinėjamas maistas. Begalė musių. Smarvė begalinė. Visur šiukšlės, po kurias naršo kiaulės, ožkos, šunys. Mūsuose gajus pasakymas, kad „šuo ir varškę iš bado ėda“, čia skambėtų kaip pasityčiojimas. Kas galėtų padėti ištrūkti iš tų vargo gniaužtų? Nuožmus darbas, talentas ir būtinai sėkmė. Gal UNICEF pagalba kažkam ir bus tas sėkmės tiltas į normalų (mūsų supratimu) gyvenimą..."
