Iš keturių vaikų mamos lietuvės Airidos Pettersen šiemet laikinai buvo paimti du – 11 ir 12 metų vaikai. Į Norvegijos vaikų teisių tarnybos akiratį lietuvės šeima pateko tuomet, kai dukra mokykloje keletą kartų pavartojo žodį „mušti".
Pareigūnai atlikę tyrimą konstatavo, kad smurtaujama šeimoje nebuvo, o mergaitė žodį „mušti" naudojo dėl kalbos barjero, turėdama omenyje ne smurtą šeimoje, o stumtelėjimą mokykloje.
Po kelerių metų Airida vėl pateko ir vaikų teisių tarnybos akiratį. Šįkart mokytojai kreipėsi į vaikų teisių tarnybą, nes Airidos sūnus mokykloje esą per daug aktyvus, agresyvus. Skundus mokytojai parašė ir tuomet, kai jos devynmetis pamiršo į mokyklą atsinešti pietų dėžutę, į mokyklą atėjo blogos nuotaikos. Pasidomėję šeima, socialiniai darbuotojai sužinojo, kad Airidos vyras dar gerokai iki jų pažinties sirgo depresija, todėl esą jis gali prieš juos smurtauti.
Norvegijos vaikų teisių tarnyba du lietuvės vaikus paėmė tiesiai iš mokyklos, nei moters, nei jos sutuoktinio neįspėję. Siekdama susigrąžinti vaikus, lietuvė netgi išsiskyrė su vyru, nors kartu yra iki šiol.
Tačiau vaikai moteriai vis vien negrąžinami todėl, kad ji esą nesupranta jų vidinio pasaulio. „Mano dukra mūsų retų susitikimų metu, socialinių darbuotojų akivaizdoje grasina nusižudyti, jei nebus man grąžinta. Savo vienerių sūnų, bijodama ir jo netekti, parvežiau į Lietuvą, jis auga pas mano tėvus. Vyresnysis sūnus liko su manimi Norvegijoje. Mano šeima – išdraskyta", - verkdama studijoje pasakos Airida.
Tuo tarpu kita laidoje dalyvavusi mama, Gražina Leščinskienė pasakos prieš keletą mėnesių netekusi septynerių sūnaus. Pasak Gražinos, sūnaus mokyklos auklėtojoms užkliuvo tai, kad vaikas po atostogų Lietuvoje į mokyklą grįžo keliomis dienomis vėliau, nei turėjo. Taip pat tai, kad moteris perkėlė vaiką į arčiau namų esančią mokyklą, nors jai buvo rekomenduota to nedaryti.
Ieškodama geresnio gyvenimo, į Norvegiją Gražina iš pradžių atvyko viena, o sūnų atsivežė po metų. Iki tol berniukas gyveno su seneliais. Atvykus į Norvegiją, pasak Gražinos, sūnus buvo kiek pasikeitęs – agresyvesnis, sunkiau bendraujantis. Moteris kreipėsi į socialinius darbuotojus prašydama psichologų pagalbos. Gražinai buvo sudaryta speciali programa. Jos metu moteris nepaklausė socialių darbuotojų ir mokyklos vadovų rekomendacijų ir pakeitė sūnaus mokyklą į esančią arčiau namų. Jos berniukas taip pat pavėlavo į mokyklą keliomis dienomis, pavėluotai grįžęs po atostogų Lietuvoje.
„Lankiau įvairias socialinių darbuotojų paskirtas programas. Nepadariau vienintelio dalyko - nepaklusau jų rekomendacijoms ir pervedžiau jį į kitą mokyklą. Negavom laiku bilieto, jis į ją pavėlavo. Po to jis buvo paimtas socialinių darbuotojų be mano žinios. Dabar sūnų matau po dvi valandas, du kartus per metus, - pasakos Gražina.
Laidoje abi moterys teigs, kad Lietuvos institucijos nedaro nieko, kad padėtų tautiečiams susigrąžinti savo vaikus. Tuo tarpu laidoje dalyvavusi įgaliota Norvegijos teismo teisėja, Neringa Ozolina pasakos, kad vaikais Norvegijoje prekiaujama, nes norima pasipelnyti iš norvegų noro turėti vaikų. „Vaikų apsaugos sistema buvo sukurta norint išspręsti keletą problemų Norvegijoje – kraujomaišą, nevaisingumą, darbo jėgos trūkumas", - pasakos su lietuvių bylomis dirbanti Neringa Ozolina.
