Vieną dieną R.Šarkienę vežęs taksistas papasakojo, kad Kaišiadorių rajone, Paparčių kaime gyvena tikras šunų kankintojas. Pasak taksisto, keletą augintinių jis yra net pakoręs. Žinoma, Raisa į tai negalėjo nesureaguoti.
Kartu su „24 valandų” komanda jai nuvažiavus į Paparčius, vietiniai iškart nurodė, kur gyvena keturkojų skriaudikas. Ir nors jo nebuvo namie, nusikaltimo įrodymas buvo pririštas kieme ant sniego. Šitaip atrodančio šuns Raisai dar neteko matyti.
„O Jėzau, žiūrėkit, čia gi atviros žaizdos“, - pasibaisėjo Raisa, nusegusi pavadėlį nuo jauno šarpėjų veislės šunelio. „Jūs pažiūrėkit, į ką jis panašus“, – stebėjosi šeimininkų beširdiškumu R.Šarkienė, nes šuniukas buvo akivaizdžiai išbadėjęs.
Raisa buvo nusiteikusi ryžtingai: „Parazitas tas, nežinau kas. Tokiems žmonėms Lietuvos žemėj net gyvent negalima”. Įsiutusios Radžio gerbėjos ataką teko atlaikyti šeimininko žmonai, kuri veltui ją bandė įtikinti, kad tik vakar savo augintiniui sugirdė 5 litrus sriubos. „Aš jus dar į teismą paduosiu“, - pagrasino Raisa ir be jokių kalbų pasiėmė šarpėjų sau.
„Dieve, Dieve, žmonės jūs žmonės. Kaip šitaip galima?“, - apsiašarojo Raisa, kai išbadėjęs keturkojis vienu ypu prarijo jam nupirktą dešrą.
