Ieva su Adomu susipažino beveik prieš penkerius metus LNK konkurse „Kviečiu šokti“. I.Šimukauskienė (tokia tuomet buvo moters pavardė) buvo vertinimo komisijos narė. A.Norkūnas – konkurso dalyvis. Prieš trejus metus pora susituokė.
Pustrečių metų dukterį Adiją auginantys sutuoktiniai antros atžalos turėtų susilaukti vasarą.
Šį rudenį Ieva po motinystės atostogų grįžo į savo pagrindinę darbovietę Lietuvos edukologijos universitete.
Vasarą ji įveikė atranką šokti Anželikos Cholinos režisuotame miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, netrukus sužinojo po širdimi vėl nešiojanti kūdikį.
Ieva sėkmingai sušoko visuose trijuose premjeriniuose spektakliuose, o iki gimstant kūdikiui tikisi spėti įvertinti baigiamuosius savo studentų darbus.
– Esate sakiusi, kad norite tiek vaikų, jog galėtumėte atidaryti privatų darželį. Jau ėmėte vykdyti planus? – paklausiau I.Norkūnienės.
– Tikrai esu sakiusi, kad pulsiu gimdyti daug vaikų, bet gimus Adijai ta mintis priblėso. Paaiškėjo, kad visas yra sunkiau, nei atrodė.
Požiūris pasikeitė. Anksčiau maniau, kad auginti vaikus – labai romantiškas užsiėmimas. Pasirodo, nieko panašaus.
Pirmieji vaiko metai prabėgo visai be romantikos. Tai sunkus darbas.
– Iš kur semiatės žinių apie vaikų auginimą ir auklėjimą?
– Nuo pat tos dienos, kai ėmiau lauktis, pradėjau azartiškai skaityti įvairią mokslinę literatūrą.
Žinoma, kiekvienai motinai padeda intuicija.
Tad vadovaujuosi ir ja. Dabar knygų apie vaikų auginimą nebeskaitau, vadovaujuosi įgyta patirtimi.
– Antram vaikui taip pat planuojate paaukoti dvejus metus?
– Manau, į viską žiūrėsiu šiek tiek kitaip. Tie, kurie augina du ir daugiau vaikų, tvirtina, kad pirmasis pareikalauja daugiausia dėmesio, su juo tenka pavargti.
Dabar esu įsitikinusi, kad motinystės nereikia smarkiai sureikšminti. Privalai stengtis būti gera motina, bet nevalia ir savęs pamiršti.
Manau, vėl dvejiems metams aklinai užsidaryti namuose nenorėčiau.
– Vien namų šeimininke savęs neįsivaizduojate?
– Bandžiau dvejus metus, bet didelio džiaugsmo tai nesuteikė. Turiu draugių, kurios sako, kad metai, praleisti su vaikais, joms buvo nuostabūs.
Jos taip džiaugėsi galėdamos nedirbti ir ruošti maistą. Kas žino, gal susilaukusi daugiau vaikų jausiuosi taip pat.
– Ar motinystė jus pakeitė?
– Į dukrą žiūriu ne tik kaip į vaiką, bet ir kaip į savo mokytoją.
Tapau ramesnė, paprasčiau reaguoju į nesėkmes. Nebekeliu tokių didelių reikalavimų nei sau, nei kitiems.
Žinoma, atsirado ir baimių – ėmė kankinti nuolatinis nerimas dėl dukters.
– Vadinasi, būti motina sunku?
– Taip, sunku. Tiksliau – gera motina būti labai sunku.
– Kuris esate griežtesnis dukrai – jūs ar vyras?
– Vyras. (Juokiasi.) Mes abi nuo jo barti gauname.
– O į ką iš judviejų ji panašesnė?
– Iš išvaizdos – kaip iš akies trauktas tėtis, bet vyras sako, kad kaprizus perėmė iš manęs.
– Sakoma, kad pirmasis vaikas porai tampa išbandymu. Netrukus švęsite trejų metų santuokos sukaktį. Kokią įtaką jūsų ir vyro santykiams padarė dukros gimimas?
– Tai tikrai didelis išbandymas. Iki vaiko gimimo vienas į kitą ir į tarpusavio santykius žvelgėme pro rožinius akinius, o pagausėjus šeimai atsivėrėme, pamatėme tokių savo savybių, kokių net neįtarėme turintys.
Kūdikis gimė netrukus po vestuvių. O čia dar vadinamoji trejų metų santykių krizė. Bet kapstomės, viskas gerai. O dabar laukiame ir antro vaiko.
Nemėgstu žmonių idealizuoti. Mes su Adomu ir šiaip esame skirtingi.
O kai šeimoje atsiranda trečias, prie kurio reikia abiem taikytis, natūralu, kad pradedi pyktis, daug kas erzina ir ištinka krizė.
– Kaip su ja kovojate?
– Stengiesi būti išmintingas, pakilti virš situacijos. Pagalvoji, kad tam ir sukūrei šeimą, kad augtum.
Kai atsiranda vaikų, santuoka dažniausiai pasiekia kitą lygį.
Prisipažinsiu, būna sunkių etapų. Gal dėl gyvenimo patirties (Ievai santuoka su su A.Norkūnu – antroji. – Red.) stengiuosi nesureikšminti net dramatiškų situacijų.
Jei pavyksta pažvelgti į viską iš šalies, vėliau tai tampa pamokomis.
Kita vertus, jei būtų viskas gerai, nebūtų nieko gero. (Juokiasi.)
– Jūs už sutuoktinį vyresnė 10 metų. Esate sakiusi, kad amžiaus skirtumo nejaučiate. O gal jis išryškėjo, kai tapote tėvais?
– Tėvystė čia niekuo dėta. Anksčiau mūsų amžiaus skirtumo nesureikšmindavau, bet dabar matau ir pranašumų.
Jeigu būčiau vienmetė su Adomu, kai kuriose situacijose būtų sunku prognozuoti bendrą ateitį.
Bet kadangi esu vyresnė, į daug ką galiu pažvelgti išmintingiau, brandžiau, nedramatizuodama.
Beje, Adomas yra daug brandesnis už savo bendraamžius. Jis yra prisiėmęs daug atsakomybės ir su ja puikiai susitvarko.
– Kaip vyras pasikeitė tapęs tėvu?
– Jis yra be galo atsakingas. Rūpintis šeima ir ją išlaikyti Adomui yra vienas svarbiausių dalykų.
Man patinka toks požiūris. Jis beprotiškai myli dukrą ir dar beprotiškiau dėl jos jaudinasi. Žavu tai stebėti iš šalies.
