Linksma, mėgstanti bendrauti moteris ne vieną sezoną TV eteryje piršo ūkininkus ir jų širdis užkariauti siekiančias merginas. Šou „Ūkininkas ieško žmonos“ iki šiol buvo ryškiausias Gintarės televizinės karjeros puslapis, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Kiti ją pažįsta kaip grupės „ŠarkA“ narę – ją itin išgarsino dalyvavimas TV projekte „Chorų karai“.
Šį šeštadienį 11 val. Gintarės laukia naujas vaidmuo – visos šalies vaikų ir paauglių sporto varžybose „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“, kurias puikiai prisimena vyresni TV žiūrovai, Gintarei patikėtas vedėjos darbas.
Azartiškas sportines ir logines užduotis, kurios teks laidos dalyviams, mielai išbandytų ir pati G.Valaitytė. Bet apie viską – nuo pradžių.
„TV antenai“ Gintarė pasakojo ne tik apie naują darbą televizijoje, bet ir apie dar vieną džiugią karjeros naujieną, taip pat apie sceną ir pramogų pasaulį, kuriame yra praleidusi jau dešimtmetį.
– Kaip reagavote į pasiūlymą vesti tokią laidą?
– Apsidžiaugiau. Viena šios laidos kūrėjų rengė ir šou „Ūkininkas ieško žmonos“. Kai ji pakvietė mane išgerti arbatos, nė neįsivaizdavau, kad turi tokį pasiūlymą.
Man – trisdešimt. Pati iš vaikystės nepamenu šios laidos. Bet mokiausi Mažeikių Pavasario vidurinėje mokykloje ir pati nuo trečios iki šeštos klasės aktyviai dalyvavau „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ varžybose, tik be televizijos.
– Ir kaip sekėsi?
– Kartą laimėjome pirmą vietą. Buvo keista apie tai užsiminti pirmoje laidoje, nes šalia stovėjo olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovė Daina Gudzinevičiūtė. Mūsų tokie skirtingi laimėjimai. (Juokiasi.) Bet prisiminimai – puikūs. Buvo labai smagu.
– Laidoje svečiuosis daug garsių sportininkų. Kurį labiausiai norėtumėte pakalbinti?
– Rūtą Meilutytę. Smagu, kad laidoje lankosi olimpiečiai, iš jų jau sužinojau daug man naujų dalykų apie sportą. Buvo įdomu išgirsti apie boksininkų, imtynininkų dienotvarkę. Neįsivaizdavau, kad jie treniruotėms skiria tiek daug laiko ir tiek daug darbo.
– O kuriuos kolegas iš pramogų verslo norėtumėte pamatyti šiose rungtyse?
– Būtų įdomu pažiūrėti, kaip tai daro „Liūdni slibinai“. Jie labai artistiški ir išradingi, turi puikų humoro jausmą. Būtų linksma laida.
Dar būtų smagu surengti dainuojančių scenos vaikinų varžybas. Jie juk stengiasi būti gražūs, raumeningi, sportiški. Pamatytume, kaip jiems iš tiesų sporto salėje sekasi.
– Prieš kelis dešimtmečius „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ buvo viena populiariausių laidų. Ar ji gali tiek susidomėjimo sulaukti ir 2015-aisiais?
– Labai tikiuosi. Visi kalba apie tai, kad vaikai dabar daugiausia laiko praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Kai vaikščioju po Vilnių, nematau, kad jie lakstytų kieme, žaistų gaudynių ir slėpynių.
Galbūt ši laida paskatins juos daugiau judėti. Juk tai, kas rodoma per televizorių, smarkiai veikia žmones.
– Kurioje sporto rungtyje būtumėte nepralenkiama?
– Nežinau, bet galiu atsakyti, kuri man būtų labai sunki. Ta, kur reikia išmesti kamuolį į viršų, greitai padaryti kūlverstį, o tada tą kamuolį pagauti. Nuo mokyklos laikų man tai labai sunku.
Smagiausia būtų pavaikščioti su kojūkais. Jau buvo tokia užduotis, vaikams sunkiai sekėsi, būtų įdomu, ar pati pajėgčiau pereiti visą salę. Tikriausiai būtų daug sudėtingiau nei su aukštakulniais. (Juokiasi.)
– Neatsiejama aktyvaus sporto dalis – traumos. Jums yra tekę jų patirti?
– Taip. Dar studijuojant universitete per choreografijos paskaitas buvo plyšęs šlaunies raumuo, kitą kartą smarkiai išsinarinau kelį. Per šiuolaikinio šokio pamoką nepavyko taisyklingai pastatyti pėdos.
Nuo gipso išsisukau, tačiau šokti negalėjau porą mėnesių. Bet mesti šokius nebuvo jokių minčių.
– Žiūrovai jus pažįsta kaip grupės „ŠarkA“ narę, TV laidų vedėją. Tačiau svarbiausia jūsų gyvenimo dalis – šokiai?
– Taip, šoku nuo penkerių metų. Tiesa, persikrausčiusi į Vilnių sportą buvau kiek apleidusi, bet dabar jaučiu, kad reikėtų vėl dažniau lankytis sporto klube.
Beje, ši TV laida – ne vienintelė mano gyvenimo naujiena. Vasarį Vilniuje atidarysiu savo šokių studiją „Amber“. Anksčiau dvejus metus dirbau šokių studijoje Klaipėdoje, bet Vilnius – kas kita, čia viskas sudėtingiau.
Tai pastaruosius keletą mėnesių atima daug laiko, bet labai džiaugiuosi. Tėvai, kurie nori iš savo dukrų padaryti balerinas, pas mane jų turbūt neves, bet tie, kurie nori, kad atžalos tiesiog išmoktų gražiai šokti ir judėti, tikiuosi, susidomės.
– Televizijoje esate patyrusi įvairių nuotykių – nuo „Chorų karų“ iki ūkininkų žmonų paieškų. Televizija jums yra ambicija ar tik pomėgis?
– Tai tikrai nėra ambicija ar siekis. Rimtu darbu irgi nepavadinčiau. „Ūkininkas ieško žmonos“ buvo skanus iššūkis, „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ – dar didesnis.
Negyvenu mintimis, kad būtinai turiu dirbti televizijoje. Tegul žiūrovai sprendžia, kaip man sekasi ekrane.
Prodiuserių klausiau, kodėl vesti laidą „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ pasirinko mane, juk kandidatų buvo dar keli. Atsakė, kad man gerai sekėsi dirbti šou „Ūkininkas ieško žmonos“, be to, puikiai sutariu su vaikais.
O tai nėra labai lengva – dvylikamečiai turi griežtą nuomonę ir požiūrį į gyvenimą. Šokių pamokose man su jais sekėsi gerai, gal taip seksis ir televizijoje.
Jei reikėtų rinktis vieną darbą, neabejotinai rinkčiausi šokių studiją ir pedagoginį darbą. Kai prieš dešimtmetį atėjau į grupę YVA, prasidėjo mano etapas pramogų versle, bet gal jau metas jį pamažu pamiršti.
Pakaks to staipymosi scenoje. Taip ir atsirado noras atidaryti studiją Vilniuje.
Man jau trisdešimt, laikas grįžti prie to, nuo ko pradėjau, dirbti pagal įgytą choreografo diplomą.
– Jei jau akcentuojate savo amžių, kam dar atėjo metas?
– Šeimai. (Juokiasi.) Aš nuo to nebėgu. Šokių studijai laikas jau atėjo, tikiuosi, šeimai irgi ateis.
– Ar yra su kuo ją kurti?
– Manau, kad yra. (Kvatojasi.)
– Ko jus išmokė tie dešimt metų pramogų versle?
– Sunku pasakyti. Atlikėjai kartais sako: užsiauginau storą odą, nes tenka daug komentarų apie save skaityti. Nemanau, kad aš ką nors užsiauginau. Tiesiog nekreipiu dėmesio ir darau savo. Kaip ir anksčiau.
O pavydo, apkalbų ir kitų nelabai gerų dalykų juk yra ne tik pramogų versle. Žmonės, kurie dirba bankuose, muitinėse ar teisininkų kontorose, irgi lipa vieni kitiems per galvas. Negarbingai žaidžiančių galima rasti visose srityse.
Džiaugiuosi, kad priešų tikriausiai neįgijau. Kita vertus, net ir mano draugų rate nėra daug žmonių iš pramogų pasaulio. Daugelis geriausių draugų – tie, su kuriais bendravau ir prieš žengdama į sceną ar televiziją.
