Šiandien Trakuose vyks regata „Galvės taurė 2015“. Joje dalyvaus ir M.Jančius. Antrą kartą su profesionalų komanda plauksiantis 37 metų žurnalistas sakė, kad buriavimas jį patraukė azartu.
Kur kas daugiau laiko vyras yra praleidęs ant dviračio.
„Vienu kartu esu numynęs ir 150 kilometrų, – pasakojo laidų vedėjas. – Gyvenu vos už kelių kilometrų nuo televizijos, tad dviračiu važinėju ir į darbą.“
Vanduo M.Jančiui kelia ne tik malonių prisiminimų. Prieš keletą metų su šeima atostogaudamas Latvijos pajūryje vyras aptiko skenduolį.
„Kelių kilometrų spinduliu nebuvo nė vieno žmogaus. Įbridau į jūrą ir apsikabinau negyvėlį, – prisiminė M.Jančius. – Iškviesti policijos pareigūnai bijojo net prisiliesti prie skenduolio.
Tas įvykis šokiravo mano trejų metų dukrą. Tai buvo pirmas jos susidūrimas su mirtimi. Tuomet jai ir paaiškinau, kad gyvenimas turi pabaigą.“
Su žmona Gintare dvi dukras – Vilnę (6 m.) ir Smiltę (3 m.) auginantis žurnalistas labiausiai mėgsta sportuoti vienas.
-Ar esate bėgęs maratoną? – pasiteiravau M.Jančiaus.
-Didžiausias atstumas, kurį esu nubėgęs, yra gal 15 kilometrų. Tačiau juos įveikiau bėgdamas smėliu, palei jūrą – taip kur kas sunkiau. Bėgioju savo malonumui, olimpiadai nesiruošiu. Neseniai lankiausi Ispanijos sostinėje Madride. Ten žmonės labai daug sportuoja, tačiau tai daro kartu – grupėmis, būriais. O man patinka sportuoti vienam gamtoje, pavyzdžiui, bėgti miško taku. Užtat dviračiu mieliau važiuoju gerais, asfaltuotais keliais.
-O ar žmona nepyksta, kad jūs pats labiau mėgstate sportuoti vienas?
-Randame progą kartu pavažinėti dviračiais. Taip pat kartais leidžiamės be vaikų į užsienio keliones, kuriose reikia daug vaikščioti – nuo ryto iki vakaro, kol kojų nebejauti. Beje, ji mane supažindino su kalanetika. Tai mankšta, kurią praktikuoti daugumai vyrų trubūt trūksta kantrybės. Visgi man užsiėmimai patiko, mes kurį laiką į juos vaikščiojome kartu. Kalanetika sustiprino raumenis, tapo dar lengviau bėgti, savijauta pagerėjo.
-Kaip derinate šeimos laisvalaikį su sportu?
-Mes visi daug sportuojame. Vyresnioji dukra jau metus užsiima mišriais kovos menais, tačiau neseniai ji ėmė abejoti, ar jai šis sportas tinka. Mat ją įžeidė berniukas ir ji jį pora kartų permetė per save. Už tai ją auklėtojas nubaudė ir pasodino ant kėdutės. Sakė, ji taip daugiau nesigins. Taip pat abi dukros žaidžia šachmatais. Kartais padaro tokių ėjimų, kokių net aš nesugalvoju.
-Gal vaikystėje pats svajojote tapti kokios nors sporto šakos profesionalu?
-Tokios svajonės neturėjau. Esu girdėjęs tokį pasakymą: kad suprastum, ar žmogus yra laimingas, dirbdamas savo darbą, reikia jo paklausti, ką jis labiausiai mėgdavo veikti vaikystėje. Taigi aš būdamas mažas apversdavau kėdę, ant jos užsilipdavau ir pasakodavau istorijas. Dabar ant kėdės nestoviu, tačiau istorijas visiems pasakoju. Vadinasi, mano darbas man buvo užprogramuotas vaikystėje.
-Kuo jus patraukė buriavimas?
-Tai labai azartiška veikla. Buriuoti nebandžiusiems šis užsiėmimas turbūt asocijuojasi su stipriu vėju, tikštančiu vandeniu, mėginimu neįkristi į vandenį. Nors Galvės ežere nepasitaiko tokių ekstremalių situacijų, visgi būna labai įdomu – vėjas tai dingsta, tai vėl pasirodo. Prieš regatą buvo trumpas pasiplaukiojimas, gavome visas instrukcijas, ką, kaip ir kada daryti. Svarbiausia taisyklė, kurią reikia įsidėmėti – kapitonas yra dievas. Būtent jis pasako, kokius darbus ir kokias funkcijas reikia man atlikti. Praėjusį kartą man teko ir vairuoti, ir reguliuoti bures, ir pabūti balastu reguliuojant jachtos pasvirimą. Žodžiu, esu universalus karys.
-Kokį dar sportą norėtumėte išmėginti?
-Mėgstu jūrą. Nesu bandęs jėgos aitvarų, tačiau esu buvęs kompanijoje, kuri tuo užsiima. Iš pažiūros mane šis užsiėmimas sudomino, tad užsimaniau tai kada nors išbandyti. Kirba toks noras viduje, bet jis kol kas nedega. Jei taip būtų, jau dabar su aitvaru rankose stovėčiau. Žmonės, kurie mėgsta viską kontroliuoti, galiausiai supranta, jog gražiausi dalykai nutinka, kai per daug neplanuoja. Aš iš tokių.
