Penkių laidų ciklas pavadintas „Kaukazo legendos“, nors jo filmavimo procesas buvo toks, kad prašėsi kiek linksmesnio pavadinimo.
Pirmą sykį Gruzijoje viešėjusi lietuvė įsitikino, kad didžioji dalis su gruzinais siejamų stereotipų yra visiškai teisingi.
Pavyzdžiui? Draugiškumas, lipšnumas, svetingumas, taip pat – sugebėjimas dėl nieko nesinervinti ir nieko neplanuoti, kartais net varantis į neviltį.
Visus nesklandumus atperka mielos akimirkos.
„Vieną pirmųjų vakarų Gruzijoje restorane man kažkas atsiuntė didžiulę puokštę rožių. Kas tai padarė, iki šiol nežinau“, – vieną epizodų prisiminė žurnalistė.
Kai sulaukė pasiūlymo vykti į Gruziją, Liepa sutiko nedvejodama nė akimirkos. Gruzijos televizija sugalvojo projektą, kuriame jų šalies žurnalistas vyktų į kitą šalį ir pasakotų savo įspūdžius iš ten, o mainais į tokį patį nuotykį Gruzijoje leistųsi užsienietis.
Liepa Gruzijoje lankėsi du sykius – kovą ir gegužę. Pagal susitarimą būtent gruzinų filmavimo komanda turėjo jai padėti sukurti laidų ciklą.
„Susidėliojau planą: susiradau įdomių pašnekovų, režisierių, menininkų, politikų, nusprendžiau filmuoti ir konflikto zonoje, kur Rusija vykdo šliaužiančią Gruzijos okupaciją, kasmet vis stumdama sieną į Gruzijos teritoriją. Tačiau nuvykusi supratau, kad gruzinai turi visai kitokį planą.
Išgirdus mano ketinimus jiems akys ant kaktos iššoko. Jie įsivaizdavo turistinę laidą, kurioje parodyčiau visas Adžarijos regiono, Batumio kurorto grožybes, padėčiau sudominti poilsiautojus. Pasijutau kaip „Pasiklydusi vertime“, – juokėsi laidos kūrėja.
Gruzinų filmavimo komanda vis dėlto pasiekė savo. „Pirmas dienas buvo taip: einame į turgų, jie filmuoja ne prekeivius, o mane. Sakau – kodėl? Atsako – nes tu labai graži.
Aš įsivaizdavau mažiau pramoginę laidą. Tad radome kompromisą – pirmas tris dienas filmavome tai, ko norėjo jie. Dainavau „Suliko“, skyniau mandarinus, laipiojau po kalnus, tautinius šokius trypiau. O paskui važiavome į Tbilisį ir jau filmavome tai, ko reikėjo man“, – juokėsi L.Rimkevičienė.
Įdomių istorijų ji parsivežė pakankamai. Liepai apie Gruziją pasakojo gerai šios šalies gyvenimą pažįstanti lietuvių šeima, įsikūrusi Tbilisyje.
„Gyvena, augina vaikus, džiaugiasi, nors vyras verslininkas stebisi, kad gruzinai net programa „Excel“ nesinaudoja“, – pasakojo Liepa.
Grįžus į Lietuvą šeima jai atsiuntė ir papildomos medžiagos – nufilmavo, kaip gruzinai tvarkosi Tbilisį užgriuvus potvyniui.
Kita lietuvę itin dominusi istorija – situacija Gruzijos ir Rusijos remiamų separatistų teritorijų pasienyje, kur nuo 2008-aisiais vykusio karo tvyro konflikto nuotaikos.
„Siena nuolat stumiama į Gruzijos teritoriją. Žmonės prabunda ryte, o jų sodas ar net namas jau atsidūrė okupuotoje zonoje.
Ką daryti, kai tavo šeimos kapinės ar vynuogynas staiga atseit yra nebe Gruzijoje? Žmonės lipa per tvorą, rusų kareiviai juos gaudo, grobia ir prašo išpirkos. Ten vyksta baisių dalykų“, – pokalbius su vietos gyventojais prisiminė Liepa.
Gruzinai daug šypsosi, bet problemų turi ne mažiau. Viena jų – emigracija. Geresnio darbo užsienyje dažniau ieškosi šeimą išlaikančios moterys, o ne vyrai. Tai suprasti iš pradžių gali būti nelengva.
„Tokie jų papročiai. Gruzijai pastaruosius dešimtmečius tikrai nėra lengva. Tai karai, tai ekonomikos krizė. Jie gyvena sunkiai.
Bet vyrui nusileisti ant žemės iš džigito, užkariautojo pozicijos, eiti ieškotis paprasto darbo yra tiesiog neįmanoma. Todėl dažnai atsakomybė išlaikyti šeimą krinta ant moters pečių.
Tai įdomi tema – gruzinai vyrai gražiai elgiasi su moterimis, sako joms komplimentus, leidžia pasijusti princesėmis. Jokių seksistinių juokelių, užuominų, bet, atrodo, po vestuvių daug kas pasikeičia“, – stebėjosi Liepa.
Nori supykdyti gruzinus – pabandyk pasikalbėti apie Josifą Staliną.
Kraugerys, pabaisa? Be abejonių, bet ir žymiausias gruzinas pasaulyje.
„Automobilyje operatorius su vairuotoju taip susikirto dėl J.Stalino, kad atrodė, jog nuo kelio tuoj nuriedėsime.
Mat dalis gruzinų nemėgsta, kai apie jį kalbama neigiamai. Pavyzdžiui, Adžarijos regionas yra labiau prorusiškas, ten žmonės daug žiūri Rusijos kanalų.
Gruzinai irgi nukentėjo nuo J.Stalino, bet vis dar galima rasti įdomių dalykų. Užėjau į vieno miestelio muziejų, kuriame yra ir Lietuvos stendas. Užklystu į kitą kambarį, o ten – dideli J.Stalino portretai ir komunizmo šlovinimas. Tiesa, patys gruzinai sakė, kad tai skaudi tema, norima įrengi ekspoziciją apie genocidą“, – pasakojo L.Rimkevičienė.
Kurdama laidų ciklą ji rado ir lietuvišką akcentą. Lietuvos rašytojas Antanas Vienuolis praėjusio amžiaus pradžioje dirbo vaistinėje Tbilisyje. Beje, ji iki šiol veikia.
Kitoje gatvės pusėje – gruzinų nacionalinis bankas, kurį su sėbrais kaip tik tuo metu apiplėšė J.Stalinas. Per užpuolimą žuvo daugiau nei 30 žmonių, buvo pagrobta maždaug milijonas aukso rublių.
„Didžiausias apiplėšimas Gruzijos istorijoje, apie kurį tuo metu rašė svarbiausi pasaulio laikraščiai. Įdomu pasvarstyti, kad A.Vienuolis galbūt tai matė savo akimis“, – sakė Liepa.
Daugybę įdomių vaizdų lietuvė fiksavo mobiliuoju telefonu – gruzinai operatoriai tiesiog atsisakė juos filmuoti.
Kodėl? Žurnalistei susidarė įspūdis, kad gruzinai kartais neįvertina to, kuo gali išsiskirti, pernelyg norėdami prilygti Vakarams.
„Jie nenori rodyti besiganančių karvių, bet labai nori parodyti, kad pasistatė prabangių viešbučių, tokių kaip Majamyje.
Tačiau prabangių viešbučių galima rasti bet kuriame kitame pasaulio didmiestyje, o gruziniškos gamtos, papročių, istorijų – ne“, – kalbėjo žurnalistė.
Apie gruzinų draugiškumą ji gali pasakoti valandas. Vos atvykusią į Batumį Liepą jau laiptinėje pasitiko senutė ir pakvietė arbatos. Gruzinai nėrėsi iš kailio, kad lietuvei nieko netrūktų.
Tačiau kai kurie epizodai skambėjo kaip anekdotai.
„Turėjome vykti į konflikto su Rusija zoną. Atsikėliau septintą ryto, žinojau, kad filmavimo vietoje jau laukia tarptautinių organizacijų atstovai, kariuomenė. O mano filmavimo komandos nėra. Pasirodo, prodiuseris miega, vairuotojas išvyko į užmiestį ir pateko į spūstį.
Operatorius atėjo po poros valandų. Mat nakvojo mamos bute, ši jį ryte užrakino, tad jis pramiegojęs iššoko iš balkono trečiame aukšte ir atskuodė“, – kvatojosi Liepa.
Savotišką požiūrį į punktualumą kompensuoja gruzinų požiūris į lietuvius. Liepa buvo girdėjusi, kad mūsiškiai Gruzijoje mėgstami, bet tikrovė pranoko lūkesčius.
„Ten tikrai jautiesi tarp saviškių. Ir ne tik dėl panašių patirčių, nepriklausomybės kovų, kai griuvo Sovietų Sąjunga.
Gruzinai jaučia beprotiškai didelį dėkingumą už tai, kad Lietuva garsiai ir tvirtai juos palaikė tarptautinėje arenoje 2008-aisiais, kai vyko karas.
Pastebėjau, kad mūsų net humoro jausmas panašus. Daugybė jaunų gruzinų nori atvykti mokytis pas mus, studijuoja lietuvių kalbą – populiarumu ji nusileidžia tik anglų. Jie mus net vadina Baltijos šalių gruzinais. Pasakai, kad esi iš Lietuvos, – iškart šypsena iki ausų. Nė akimirkos nejaučiau, kad esu svetimoje šalyje“, – šiltais įspūdžiais dalijosi Liepa.
Iš senų komedijų pažįstami vaizdai, kaip gruzinai visą vakarą sako nesibaigiančius tostus, o be kelių taurių vyno neišleidžia iš namų, irgi pasitvirtino.
„Bet vyną jie geria tik su maistu, o pasigėrusio gruzino apskritai nemačiau. Tačiau tostai – fantastiški, apie motiną, tėvynę, išėjusius artimuosius. Atrodo, tai jiems įgimta – atsistoja traktorininkas su taure ir kalba kaip Maironis.
Pastebėjau vieną ryškų skirtumą – prisėdę prie stalo mėgstame pasiguosti, kaip mums blogai. O jie šlovina savo šalį, linki jai geriausio“, – pasakojo žurnalistė.
Laidų ciklas apie kitą šalį – naujas žanras skirtinguose TV projektuose jėgas išmėginusiai Liepai.
„Kelionių žurnaliste savęs tikrai nevadinu. Nemokėčiau padaryti taip, kaip dirba Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus.
Vis dėlto šis darbas buvo nuostabi patirtis. Sutikau jo imtis iš meilės Gruzijai – avansu, nes nebuvau tos šalies mačiusi. Kaip ir tikėjausi, įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio“, – pripažino žurnalistė.
Į Gruziją grįžti ketinanti Liepa keliautojus paragintų rinktis ne nakvynę viešbutyje, o išsinuomotą butą.
„Pažintį užmegzti tikrai nesunku, o gausite kur kas daugiau – šiltą bendravimą, draugystę, dėmesingumą, pamatysite tikrą gruzinišką gyvenimą. Užtikrinu, kad jumis rūpinsis kaip šeimos nariais“, – sakė žurnalistė.
Kitas patarimas – skanauti kuo daugiau vietos virtuvės patiekalų. Liepa tvirtino, kad niekada niekur nebuvo valgiusi gardžiau, be to, kavinėse visiškai nebrangu.
„Šašlyką jie ruošia su 15 skirtingų žolių. To nenupasakosi, reikia paragauti“, – sakė L.Rimkevičienė.
